Faktai ir istorija

Pažinkite Neringą

„Niekur kitur viena greta kitos nepamatysime mėlynos ir baltos, baltos ir juodos, žalios ir mėlynos spalvų, kurias saulė – tapytoja dosniai išbarstė nerijoje... Vidudienį, kai šviečia kaitri vasaros saulė, kybanti žydrame dangaus skliaute, akį veria baltos kauburėtos kopos, sodri palvės ir miško žaluma, jūros paplūdimio ir smėlio spindėjimas. Saulei tekant ir saulėlydžio valandomis nerijos gamta dabinasi vėl kitokiais spalvų ir šešėlių apdarais. Brėkštantis rytas nuspalvina aukštus kopų šlaitus gelsvai rausvomis varsomis, uždengia šešėliais kopų nugarą, apgaubia melsva rūko skraiste nerijos miškus, palvę, jūros krantus. Saulėlydžio atspindžiai nutvieskia raudoniu vakarines smėlio kalvų viršūnes, nupilkšvindami pamarį ir marių tolius. Nerijos peizažas – tarsi spalvoto stiklo trupinėliai, sudarantieji nuostabiausius spalvų ir formų derinius šiame saulės sukinėjamame gamtos kaleidoskope.“

Vytautas Gudelis
Geografinė padėtis
Kuršių nerija – siauras pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Ši teritorija anksčiau vadinta dar ir Kopomis, Randavomis, Pajūriais, o Žemaičiuose ji daugiausia buvo žinoma kaip Užmaris. Tai trapi gamta, reikalaujanti didelio ir nuolatinio dėmesio.
Šiaurinė ir didžiausia Kuršių nerijos dalis priklauso Lietuvos respublikai (šiaurinis pakraštys – Klaipėdos miesto (0,8 tūkst. ha), o likusi dalis (apie 25,6 tūkst. ha) – Neringos savivaldybėms). Kita dalis, kurioje yra Pilkopos, Rasytės, Šarkuvos ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai.
• Pietuose (ties Zelenogradsku) Kuršių nerija susijungia su Sembos pusiasaliu.
• Nerijos plotas – 180 km2 , ilgis – apie 97 km.
• Paplūdimio plotis – 10–50 m.
• Plačiausia vieta yra ties Bulvikio ragu (4 km į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8 km.
• Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Karaliaučiaus srityje – 380 m.
• Nerijoje yra apie 2 km2 smėlio.
• Miškai užima 6852 ha (70 proc. sausumos).
• Ariama žemė sudaro 5 ha, ganyklos, pievos – 17 ha, vidaus vandenys – 1 ha, keliai – 232 ha, smėlynai – 2485 ha, užstatyti plotai – 152 ha, pelkės – 28 ha, sodai – 2 ha.
Kuršių nerija
Kuršių nerija - pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė ir didžiausia Kuršių nerijos dalis priklauso Lietuvos Respublikai. Kita dalis, kurioje yra Pilkopos, Rasytės, Šarkuvos ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. 1923 m. šiaurinė Kuršių nerijos dalis (52 km ilgio teritorija) atiteko Lietuvos Respublikai. 1939 - 1945 m. visa nerija priklausė Vokietijai. Po Antrojo pasaulinio karo šiaurinė pusiasalio dalis vėl atiteko Lietuvai. Dabar Lietuvos Respublikai priklausančios nerijos dalis (0,8 tūkst. ha) administruojama Klaipėdos miesto savivaldybės, o likusioji dalis (apie 25,6 tūkst. ha) - Neringos savivaldybės. Pagrindiniai faktai :
Plotas - 180 km ²,
Ilgis - apie 98 km.
Paplūdimio plotis - apie 10-50 m.
Plačiausia vieta yra ties Bulvikio ragu (4 km į šiaurės rytus nuo Nidos) - 3,8 km.
Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Karaliaučiaus srityje- 380 m.
Nerijoje iš viso yra apie 2 km³ smėlio.
Miškai užima 6852 ha (70% sausumos).
Ariama žemė sudaro - 5 ha, ganyklos, pievos -17 ha, vidaus vandenys - 1 ha, keliai -232 ha, smėlynai - 2485 ha, užstatyti plotai -152 ha, pelkės - 28 ha, sodai - 2 ha.

1961 m. pagrindinės Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės - Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida - sujungtos į Neringos miestą. Neringoje šiuo metu nuolat gyvena apie 2,6 tūkst. gyventojų.
Neringos prekės ženklas

Ženklas atkuria Neringos legendą, kūniškumą, gyvybę, išlikimą, šilumą. Kuriamas senųjų ir dabartinių Neringos simbolių tęstinumas – prekės ženkle komponuojami pagrindiniai Neringos simboliau – istorinės žvejų kurėnų vėtrungės, žyminčios miestelius, iš kurių susideda ar anksčiau susidėjo Neringa: Nidą, Nidos Purvynę, Juodkrantę, Preilą, Pervalką. Karvaičius ir kitus užpustytus kaimus žymi tuščias tarpas tarp vėtrungių.

Prekės ženklas nenutraukia ryšių ligšioline Neringos reprezentacija: vėtrungės pavaizduotos ir Neringos miesto herbe.

Ženklas savo forma primena kopas – nuo Neringos neatsiejamą simbolį. Geriau įsižiūrėjus čia taip pat galima įžvelgti moterišką profilį. Unikalaus asmeniškumo ženklui suteikiantis moteriškas profilis reprezentuoja savybes, visuomenėje priskiriamas moterims: rūpestingumą, švelnumą, išdidumą, ryžtą, glaudų ryšį su gamta. Moteris atlieka pagrindinį vaidmenį ir Neringos atsiradimo legendoje apie salos valdovo Karvaičio milžinę dukterį Neringą, kuri į prijuostę prisėmė smėlio ir iš jo supylė Kuršių neriją.
Prekės ženklas vaizduoja Neringą kaip svetingą ir unikalų, glaudžiai su gamta susiliejusį miestą, kuris tinkamai pasirūpins atvykstančiais svečiais.

Šūkio idėja remiasi turtinga Neringos praeitimi, paslaptimis, kurių daug užpustyta po Kuršių Nerijos smėliu. Mistiškas šūkis intriguoja, kviečia sužinoti daugiau, atrasti šį legendinį kraštą.
Neringos herbas.
Neringos miesto herbinis skydas padalytas į 6 juodus ir sidabrinius (baltus) laukus. Stačiakampiai laukai juose simbolizuoja Nidos, trikampiai – Preilos, rombas – Nidos Purvynės, sidabrinis laukas – Karvaičių ir kitų užpustytų kaimų, kryžius – Juodkrantės, stačiakampis – Pervalkos kaimų istorines žvejų kurėnų vėtrunges. Herbo skydo mėlynoje papėdėje yra sidabrinė N raidė, kuri simbolizuoja Neringos miestą. Herbą 1967–1968m. sukūrė dailininkas Arūnas Tarabilda. Jame buvo pavaizduotos Kuršių nerijos kaimelių žvejų laivų, vadinamų kurėnais, vėtrungės, kurias XIXa. viduryje įsteigė Rusnės marių inspekcija.
Rengiant naują Neringos herbo etaloną, paaiškėjo, kad ne viskas 1968m. Neringos herbe pavaizduota teisingai: Rasytės kaimas, kuriam šiam herbe irgi buvo skirta vietos, dabar priklauso Rusijai, o Juodkrantės vėtrungėse anksčiau buvo tik kryžius. Todėl, pageidaujant Neringos miesto gyventojams, buvo nutarta iš Neringos miesto herbo išimti Rasytės ženklą ir vietoje jo pavaizduoti tuščią (sidabrinį) lauką, kuris simbolizuotų Karvaičius ir kitus 16smėliu užpustytus dabartinėje Neringos teritorijoje buvusius kaimus.
Atsižvelgiant į Neringos miesto administracinio centro Nidos svarbą ir herbo estetinę išvaizdą, juodus ir sidabrinius plotus herbe nutarta išdėstyti taip: kairėje pusėje, viršuje, pirmajame lauke, pavaizduoti Nidos, žemiau - Nidos Purvynės, o apačioje - Juodkrantės žvejų kurėnų vėtrungių ženklus. Dešinėje herbo pusėje nuo viršaus pirmas stačiakampis žymi Preilą, žemiau einantis tuščias laukas - Karvaičius ir kitus užpustytus kaimus, o apatinysis – Pervalką. A.Tarabildos sukurtą Neringos herbą pataisė, t.y. pataisyto herbo etaloną padarė architektas Ričardas Krištapavičius.
Kodėl Neringa?

• Unikalus kraštovaizdis ir kultūros paveldas
Neringos kurortas įkurtas Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kuris nuo 2000-ųjų metų įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas, turintis daugybę gamtos ir kultūros paveldo vertybių. Galbūt tai dar vienas ženklas, jog čia pat, Lietuvoje, turime ranka pasiekiamą tikro rojaus gabalėlį, kurį būtina saugoti ir puoselėti.

• Puikūs ir įvertinti paplūdimiai
Tarptautiniu mastu pripažinti ir Neringos paplūdimiai, kurie nuo 2002-ųjų metų (pirmiausia Nidos paplūdimiai) apdovanoti Mėlynąją vėliava – tai yra pripažinimas, kad paplūdimys atitinka aukštus aplinkosaugos ir paslaugų kokybės reikalavimus. Švarus paplūdimių maudyklų vanduo, poilsiautojų saugumą užtikrinantys profesionalūs gelbėtojai (kurie yra ne tik Lietuvos vandens gelbėtojų asociacijos nariai, bet ir tarptautinių varžybų nugalėtojai), medicinos personalas ir pirmosios pagalbos priemonės, paplūdimiai kasdien valomi ir tvarkomi, tualetai (įskaitant ir tualetus pritaikytus žmonės su negalia), specialūs žmonėms su negalia pritaikyti takai, telefonai, geriamo vandens fontanėliai, paplūdimiuose draudžiamas automobilių eismas – pagrindiniai Mėlynosios vėliavos programos bruožai. Visa tai Jūs rasite Neringos savivaldybės Mėlynosios vėliavos paplūdimiuose!

Geriausių pasaulio paplūdimių dešimtuke Kuršių nerija užėmė antrąją vietą! 2010-ųjų metų balandį vienas žymiausių pasaulyje turistinių leidinių, gidų po įdomiausias vietoves leidėjas „Lonely Planet“ paskelbė savo geriausių pasaulyje paplūdimių, kuriuose galima palaimingai „sūpuotis hamake“, dešimtuką.
Balto kvarcinio smėlio ir kvepiančių pušynų lietuvišką pakrantę pralenkė tik auksine vadinamas Dahabo krantas Egipte.

• Vienas gražiausių Europos kurortų
2010 m. vasarai įpusėjus vienas žymiausių pasaulyje turistinių leidinių, gidų po įdomiausias vietoves leidėjas „Lonely planet“ Kuršių Neriją įtraukė ir į puikiausių Europos pajūrių, į kuriuos galima pabėgti atostogoms, dešimtuką. Čia Kuršių nerija užėmė devintąją vietą. Sudarytame sąraše karaliauja Italijos, Graikijos, Prancūzijos ir Ispanijos kurortiniai miesteliai, tačiau lietuviškos kopos rado sau vietą ir šiame Viduržemio jūros kurortų klube. Kartu su Anglijos pakrantės miestukais Kuršių nerija šiame sąraše tapo vieninteliais pajūriais iš šiaurinės Europos dalies.

• Pripažinta ir rekomenduojama užsieniečių
Didžiosios Britanijos laikraštis „Sunday Times“ atostogas Kuršių nerijoje įvardijo kaip vieną iš 100 geriausių idėjų 2008 metų vasaros atostogoms. Tas pats dienraštis Lietuvos pajūrį 2007 metais įvardijo kaip vieną iš 100 geriausių vasaros atostogų maršrutų ir skyrė jam 22 vietą, o 2008 m. šoktelėjome jau į 9-ąją. Kuršių nerija vadinama „unikalia“, „puikia vieta atostogauti su šeima".

• Vertinama ir mylima lietuvių
„Respublikos“ nacionalinių vertybių rinkimuose 2008 m. „Kuršių palikimas – nerija“, dienraščio skaitytojų pasiūlyta nominacijai – reiškinys, garsinantis Lietuvą.

•Saugiausias kurortas
Neringą geriausiu Lietuvos kurortu laiko daugiau nei pusė (51,7 proc.) apklaustų didmiesčių gyventojų. Taip parodė Lietuvos savaitraščio „Veidas" užsakymu 2008 m. birželio pradžioje atlikta apklausa. Tame pačiame savaitraštyje Neringa nurodoma, kaip vietovė, kurioje gyventi saugiausia. Kad Neringoje saugu, parodo ir statistika. Saugumas – dar viena priežastis dėl ko verta rinktis poilsį Kuršių nerijoje.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Kuršių nerija – 97 km sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, kurią daugiau kaip prieš 5000 metų suformavo jūros bangos ir srovės, smėlis ir vėjas. Bėgant amžiams kova tarp jūros, smėlio, vėjo ir miško buvo labai permaininga, smarkiai varginusi čia gyvenusius žmones, tačiau būtent pustomo smėlio ir augmenijos priešprieša ilgainiui suformavo dabartinę Kuršių neriją. Šiaurinė ir didžiausia (iš viso 52 km ilgio) Kuršių nerijos dalis priklauso Lietuvos Respublikai. Kita dalis, kurioje yra Morskoje (Pilkopė), Rybačij (Rasytė), Lesnoje (Šarkuva) ir kitos gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas 2000-aisiais metais įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas, turintis daugybę gamtos ir kultūros paveldo vertybių.

Dabar Kuršių nerija savo verte prilyginama tokiems UNESCO sąraše esantiems nacionaliniams parkams kaip Iguazu (Argentina), Kakadu (Australija), Kaziranga (Indija), Tongariro (Naujoji Zelandija) ir kt.

Kuršių nerijos nacionalinio parko augmeniją sudaro apie 900 augalų rūšių (iš kurių 31 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą), čia sutinkama apie 40 rūšių žinduolių ir net apie 300 rūšių paukščių (per Kuršių neriją eina Baltosios – Baltijos jūrų migracinis kelias). Nuolatos čia gyvena geniai, strazdai, vieversiai, musinukės. Neabejotinai įspūdingiausi paukščiai – pilkieji garniai, jūrų ereliai ir kormoranai.

Nuostabios ir nepakartojamos bene didžiausios Europoje slenkančio smėlio kopos, vakaruose šėlstanti Baltijos jūra ir kas rytą saulę pasitinkančios Kuršių marios rytuose bei kiti gamtos stebuklai Kuršių nerijoje yra labai arti vienas kito ir sudaro idilišką visumą.

Kuršių nerija – nuostabi vieta ne tik gamtos mylėtojams, bet ir pripažintas bei mėgstamas pajūrio kurortas – Neringa.


Daugiau informacijos apie Kuršių nerijos nacionalinį parką: www.nerija.lt
Istorija
Krašto priešistorė
Kuršių nerija - 98 km sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, susiformavusi daugiau kaip prieš 5000 metų. Joje dominuoja amžini konkurentai: smėlis, jūra, miškas. Bėgant amžiams ši kova buvo labai permaininga, smarkiai varginusi čia gyvenusius žmones, tačiau būtent pustomo smėlio ir augmenijos priešprieša ilgainiui suformavo unikaliu gamtos grožiu pasižyminčią neriją, kuri istoriniuose šaltiniuose vadinama Kuršių nerija (neria curoniensis). Nerijos vardo kilmė siejama su kuršiais - vakarų baltų gentimi, kuri gyveno dabartinės Latvijos pajūryje ir toliau į pietus siekė Klaipėdos apylinkes. Žmogus atrado šią žemę tinkamą apsigyventi jau akmens amžiuje (IV tūkstantmetis pr. Kr.). Maždaug tuo metu jūros ardomas Sembos pusiasalis išlaisvino gintaringą sluoksnį ir nuo tada šis nuostabus mineralas tapo svarbiu Nerijos gyventojų buities ir puošybos elementu.
Parengė: Nijolė Strakauskaitė
Nuo 13 a. iki pokario
Konkretesnį vaizdą apie Kuršių nerijos raidą galime susidaryti tik nuo XIII a., Vokiečių ordinui užkariavus šią teritoriją ir pradėjus istoriniuose šaltiniuose fiksuoti įvykius, susijusius su nerijos - strateginiu požiūriu svarbios teritorijos - adaptavimu. Tuo tikslu Kuršių nerijoje buvo pastatytos kelios Ordino pilys, svarbiausioji - Rasytės (Rossitten, dab. Ribačij) - pirmą kartą paminėta 1372 m. Ji stovėjo čia iki XV a. pabaigos. Jau tuomet Kuršių nerija buvo svarbi tarpinė susisiekimo grandis tarp Marienburgo ir Rygos. Komunikacinei funkcijai užtikrinti čia buvo steigiamos smuklės, o tai lėmė ir gyvenviečių kūrimąsi. Kuršių nerijos priklausomybės Ordinui laikotarpiu iki XVI a. pradžios minimi vietovardžiai, su kuriais sietinas gyvenviečių formavimasis: Šarkuva (Sarkau), Kuncai (Kunzen), Rasytė (Rossitten), Pilkopa (Pillkopen), Nida (Nidden), Karvaičiai (Karwaiten), Nagliai (Negeln), Juodkrantė (Schwarzort), Smiltynė (Sandkrug).
XVI a. pradžia - reikšmingų permainų laikas: Ordino valstybė žlugo, o jos vietoje atsirado pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė, kurios integrali dalis buvo Kuršių nerija. Reformacija atnešė į šį kraštą pagarbą gimtajai kalbai, o tai reiškia, kad nuo tada iki pat XX a. vidurio bažnyčiose skambėjo ir lietuvių kalba. Įsivyravusi liuteronybė ir sunkios būties ženklais pažymėta egzistencija formavo Kuršių nerijos žmonių dvasinį pasaulį, jų moralines nuostatas, vertinant tiesą, sunkų darbą, tvarką. Be to, XV - XVI a. sankirtoje Kuršių nerijoje apsigyveno kuršininkai, kalbėję latviškai ir iki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiausiai reprezentavę nerijos etninį savitumą. Tai buvo žvejai, skrodę Kuršmarių vandenis ypatingos konstrukcijos burinėmis valtimis - kurėnais, kurių stiebus puošė vėtrungės. Vargana egzistencija vertė kuršininkus išmokti gaudyti varnas ir vartoti jas kaip maistą bei lėmė asketišką jų būstų, aprangos stilių.

Nidoje - žymių žmonių pamėgta vasarvietė
XIX a. pabaigoje Nidą ėmė garsinti pamėgę čia leisti vasaras vokiečių ekspresionistai, suformavę Nidos dailininkų koloniją (Max Pechstein, Lovis Corinth, Karl Schmidt-Rottluff, Ernst Mollenhauer ir kt.), kurios "rezidencija" tapo vienas seniausių Nidoje, 1867 m. statytas, Hermanno Blodės viešbutis. Per pusę šimtmečio, kai klestėjo dailininkų draugija, H. Blodės viešbutyje pabuvojo ne tik daugybė dailininkų, bet ir literatai Hermann Sudermann, Ernst Wiechert, Agnes Miegel, Fritz Kudnig, psichoterapeutas Sigmund Freud ir kt. Tarp garbių šio viešbučio svečių buvo ir Nobelio premijos laureatas rašytojas Thomas Mann, kuris pirmą kartą atvyko į Nidą 1929 m. rugpjūčio 24 d. ir H. Blodės viešbutyje praleido keletą įsimintinų dienų. Sužavėtas Kuršių nerijos gamtovaizdžio ir Nidos žvejų kaimelio auros, nutarė čia pasistatyti vasarnamį, kuriame praleido tris vasaras (1930 - 1932 m.) ir parašė dalį trilogijos "Juozapas ir jo broliai".
Kurortinis verslas, Kuršių nerijoje itin suklestėjęs XX a. pradžioje, tapo ekonomine alternatyva čia tradicinei žvejybai. Be to, kurortų augimas lėmė ir architektūrines inovacijas: greta senųjų žvejų namų, kuriuos puošė lėkiai ant stogų ir dominavo mėlyna spalva, augo nedidelės, dažnai mūrinės vilos, dideli viešbučiai, kurių pavadinimai rodė pagarbą vietinei etninei tradicijai ("Kuršių kiemas" - "Kurischer Hof", "Kuršių elnias" - "Kurischer Elch").

Geografinė ir politinė situacija po 1923 m.
1923 m. pirmą kartą per 700 metų Kuršių nerija perkirto valstybinę sieną: atkarpa nuo Nidos iki Smiltynės tapo Lietuvos Respublikos dalimi autonominio Klaipėdos krašto sudėtyje. Tai neatnešė didelių pokyčių Kuršių nerijos žmonių gyvenime, nors dalis jų tapo Vokietijos, o dalis - Lietuvos piliečiais. Čia ir toliau klestėjo kurortinis verslas, pritraukiantis iki 10 tūkstančių poilsiautojų per sezoną. 1939 m. Lietuvai priklausiusi Kuršių nerijos dalis, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, vėl buvo prijungti prie Vokietijos, bet šis įvykis ir netgi prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas labai nesutrikdė čia įprasto kurortinio gyvenimo. Tačiau 1944 metų vasara Kuršių nerijai tapo lemtinga: artėjant frontui visi vietiniai gyventojai buvo priversti pasitraukti į Vokietijos gilumą ir dauguma jų čia nebesugrįžo. Staiga nutrūko ilgaamžė Kuršių nerijos kultūrinė tradicija, kurioje pynėsi vokiečių, kuršininkų, lietuvių kalbos, papročiai. Istorijos ratas po 700 metų baigė brėžti vieną trajektoriją ir pradėjo riedėti visai nauja vėže, istorine atmintimi praturtindamas naująją patirtį.
Parengė: Nijolė Strakauskaitė
Nuo pokario iki šių dienų
1944 m. artėjant frontui, dar vasarą, dauguma gyventojų bėgo į Vokietiją.
Iki 1945 metų pradžios buvo pasitraukę praktiškai visi vietiniai gyventojai ir Kuršių nerija pradėta apgyvendinti civilių žmonių, daugiausiai iš Vidurio Rusijos.
Pokario laikotarpio Kuršių nerija - tai blogas susisiekimas su žemynu, blogi keliai arba jų nebuvimas, nuniokotas ir išplėštas kraštas. Atvykusiems čia gyventi ilgą laiką Kuršių nerija buvo svetimas kraštas. Iki miesto įkūrimo veikė Nidos, Preilos ir Juodkrantės apylinkės.
1961 metų lapkričio mėnesio 15 dieną išleistas LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas "Dėl Nidos, Preilos, Juodkrantės vasarviečių likvidavimo ir Neringos respublikinio pavaldumo miesto sudarymo". Pirmojo miesto vadovo rūpesčiai buvo aprūpinti Neringą elektros energija, telefono ryšio linijomis bei rekonstruoti kelią Nida - Smiltynė. Šiuo laiku padaryta pradžia Neringos kaip kurorto vystymui. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas pasienio režimui, gelbėjimo stoties steigimui.
1966 m. įsigaliojo specialaus landšaftinio draustinio statusas, kuris faktiškai atitiko nacionalinio parko statusą. Žodį "nacionalinis" vartoti pabijota.
1967 m. praūžė uraganas, išvertęs 21 tūkst. m3 paties gražiausio miško. Vėjo greitis siekė 35 - 40 m/s.

Teritorijos tvarkymas pagal generalinį planą
1968 m. Neringos miesto teritorija pradėta tvarkyti pagal patvirtintą generalinį planą (rengė Architektūros ir statybos institutas Kaune, vadovas prof. Vl. Stauskas).
1970 m. pradėjo veikti vidurinė mokykla, 1973 m. - Muzikos mokykla, pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas Taikos gatvėje.
1972 m. pastatyta valgykla ir prekybos centras Juodkrantėje. Pastatytas Nidos vidurinės mokyklos priestatas, sporto salė. Pagerėjo susisiekimas su Kaliningradu.
Svarbiausi darbai: gyvenamųjų namų statyba Kopų rajone, Miniatiūrų muziejaus Juodkrantėje įsteigimas.
1976 m. LTSR Ministrų Taryba patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo nuostatus, tais pačiais metais įsteigtas Valstybinis miško parkas.
1979 m. Nidoje įsteigta SSD "Žalgiris" Neringos miesto kompleksinė vaikų - jaunimo sporto mokykla. Dar prieš įkuriant sporto mokyklą, Nidos buriuotojai garsėjo Lietuvoje ir buvusioje TSRS.
1988 m. Nidos ir Juodkrantės bažnyčios grąžintos evangelikų liuteronų parapijoms. Tais pačiais metais baigta tiesti 110 KW elektros perdavimo linija.
1988 m. rugsėjo mėnesį Neringoje susikūrė "Sąjūdis" Tai buvo nauja demokratinė jėga. Visa Lietuva, taip pat ir Neringa, išgyveno didžiulį tautinį ir dvasinį pakilimą.
1991 m. LR Aukščiausiosios tarybos nutarimu įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. 1991 m. liepos mėnesį Neringoje vyko Pasaulio Lietuvių sporto žaidynių buriavimo finalinės varžybos.

Kultūrinis turizmas
Nuo 1995 m. įvyksta svarbiausias lūžis miesto infrastruktūros kūrime, ypatingas dėmesys skiriamas kultūriniam turizmui, gyventojų socialinėms problemoms spręsti. Šiuo laikotarpiu savivaldybėje ypač daug padaryta gerinant miesto infrastruktūrą. 2001 m. priduotas bene didžiausias infrastruktūros objektas Lietuvoje - Juodkrantės krantinė. 1995 m. pradėti šios krantinės tvarkymo darbai. Iki tol tai buvo apleistas, neestetiškas ir nesutvarkytas Kuršių marių krantas, todėl pakilęs marių vanduo dažnai užliedavo kelią. Dabar krantinė labiausiai lankoma vieta, kuria galima ne tik pasivaikščioti, bet ir pasigėrėti Lietuvos ir užsienio dailininkų sukurtomis akmens skulptūromis. Savivaldybė didelį dėmesį skiria daugiabučių namų renovacijai, vietoj plokščių stogų įrengti dvišlaičiai, tradiciški šiam kraštui stogai, pasikeitė namų išorė, tvarkoma aplinka.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, daug dirbama kultūrinio turizmo srityje. Daugelis Neringoje organizuojamų renginių tapo tradiciniais. Tai Vasaros sezono atidarymo šventė, tarptautinis folkloro festivalis ,,Tek saulužė ant maračių", Žvejo šventė, tarptautinis Thomo Manno menų festivalis, operos ir simfoninės muzikos festivalis "Muzikinis rugpjūtis pajūryje", kamerinės muzikos festivalis "Kuršių nerija", Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų ciklas ir kt.

Kuršių nerija - UNESCO sąraše
2000 m. pabaigoje Kuršių nerijos teritorija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas. Šis pripažinimas - geriausias įvertinimas Kuršių nerijos teritorijoje vykdomiems kultūros paveldo, gamtos apsaugos ir infrastruktūros gerinimo darbams.
2002 m. Nidos paplūdimys apdovanotas Mėlynąja vėliava. 2001 m. Neringoje sėkmingai vyko Pasaulio orientavimosi sporto veteranų čempionatas, kuriame dalyvavo daugiau nei 2600 sportininkų iš 35 pasaulio valstybių. Tai buvo didžiausias sporto forumas Lietuvoje.
Gamta ir kopos
Baltijos perlas, pajūrio puošmena, Neringos padavimų tėviškė - tai dažnai kartojami pagiriamieji žodžiai, ištarti žmonių, paveiktų Kuršių nerijos žavesio. Mūsų nerija kasmet keičia savo apdarą. Ir ji savotiškai graži visada: pavasarį ir vasarą, nurausvinus rudeniui palvės miško lapiją arba žiemai apklojus puraus sniego apklotu. Būdingiausias ir įspūdingiausias nerijos gamtos elementas - kopos. Tačiau Kuršių nerijos unikalumo vertė slypi ne atskiruose jos gamtos komponentuose, bet nepakartojamame tų komponentų derinyje, sambūvyje bei sąveikoje. Kuršių nerija - turtingiausia žmogaus ir gamtos ekologinių procesų sąveikos pajūryje natūrali tyrimo laboratorija, savotiškas gyvosios gamtos muziejus. Tik čia galima stebėti ir kompleksiškai tirti pajūrio gamtą, ekologinius procesus, jų ypatybes. Kuršių nerijos kopos - puikiausia laboratorija tirti ne tik kopų formavimąsi ir jų dinamiką, bet ir savaiminį kopų užžėlimą, kopų naujų augalų bendrijų susidarymą bei plėtotę.

Pagal: V.Gudelis “Lietuvos įjūris ir pajūris”
Architektūra
Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia
Nidos bažnyčia pašventinta 1888 m. spalio 10 d. Sunykus senajam bažnyčios pastatui šios bažnyčios statymu užsiėmė tuometinis liuteronų kunigas Gustav Echternach. Gražus gotikinio stiliaus raudonų plytų Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios pastatas išliko, nepaisant visų pokario metų niokojimų. 1966 - 1988 m. Nidos bažnyčios patalpose veikė Kuršių nerijos istorijos muziejus. 1984 m. pastatyti vargonai. Nuo 1988 m. pabaigos bažnyčioje vėl vyksta pamaldos. Jos interjerui jaukumo teikia medinės lubos, langų vitražai, E. Molenhauerio paveikslas „Kristus tiesia ranką apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti“. Bažnyčia galėjo didžiuotis ir puikiais Karaliaučiaus firmos „Gebauer“ vargonais bei kaizerio žmonos Viktorijos dovana - trimis šviestuvais (dabar bažnyčioje kabo tikslios jų kopijos, pagamintos pagal išlikusį pokario originalą).

Tekstas iš Nijolės Strakauskaitės knygos „Kuršių nerija - Europos pašto kelias“ ir N. Strakauskaitės straipsnio leidinyje „Neringa“, 1998
Nidos katalikų bažnyčia
Šioje Kuršių nerijos gyvenvietėje niekada iki šiol nebuvo katalikų bažnyčios. Nidos tikintieji, broliškai leidus liuteronams, melsdavosi grąžintoje jiems bažnyčioje ir energingai siekė naujos bažnyčios pastatymo. Dėl dvasinio ir kultūrinio centro statybos į savivaldybės tarybą kreipėsi Pranciškonų ordino vadovai. Ilgokai užtruko vietos bažnyčiai paieškos. Pagaliau 2000 m. gegužės 4 d. Telšių vyskupas A. Vaičius pašventino katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatus. Oficiali bažnyčios atidarymo ceremonija įvyko 2003 m. birželio 14 d.
Nidiškių architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos suprojektuota bažnyčia nendriniu stogu tapo ryškiu naujosios architektūros akcentu. Balta bažnyčios smailė su kryžiumi matoma iš visų Nidos pusių.
Gyvenvietės tylą laikas nuo laiko perskrodžia Nidos savivaldybės lėšomis Lenkijoje nuliedinto pusantros tonos varpo dūžiai, pasklindantys nuo bažnyčios stogo. Ant varpo yra Neringos herbas ir žodžiai: „Skambėk, garsusis varpe, tarp jūros kopų, kviesk ir guosk Neringos žmones, tegul Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis tebūna: padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus, palaimink mūsų triūsą (Psl. 90, 17)“.

Pagal spaudos straipsnius parengė V. Burkšienė
Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia
Po Karvaičių kaimui lemtingos 1791 metų žiemos, kai gyvenvietė galutinai buvo užpustyta smėliu, dalis gyventojų persikėlė į Juodkrantę ir čia pradėjo statyti bažnyčią. Pirmoji bažnytėlė buvo medinė. Ji sudegė 1878 m. Po septynerių metų (1885 m.) iškilo nauja Juodkrantės bažnyčia - įspūdingas gotikinio stiliaus raudonų plytų pastatas, kuris tais pačiais metais buvo ir pašventintas. Pokario metais ši bažnyčia buvo paversta sandėliu ir tik aštuntajame dešimtmetyje ją imta remontuoti, langai papuošti vitražais. Kurį laiką čia veikė Miniatiūrų muziejus. Lietuvos atgimimo laikotarpiu Juodkrantės bažnyčia atgavo ankstesnį savo statusą, ir nuo 1989 m. čia vėl vyksta pamaldos.

Tekstas iš Nijolės Strakauskaitės straipsnio leidinyje „Neringa“, 1998
Žvejų sodybos
Pagrindiniai žvejų sodybų pastatai - gyvenamasis namas ir tvartas. Sodybos plotas nebuvo griežtai ribotas. Pastatai dažniausiai atkreipti galu į marias. Savita ir žvejų namų išorė. Namai mediniai, statyti iš gulsčių keturkampių rąstų. Sienos iš išorės apmuštos vertikaliai einančiomis lentomis, jų siūles uždengiant vertikaliomis juostelėmis. Namai dažyti rusva arba melsva spalva. Senesnė stogų forma - laužti, keturšlaičiai čiukuriniai, dengti nendrėmis stogai. Čiukurai - tai kamino funkciją atliekančios angos keturšlaičio stogo viršutiniuose trikampiuose iš dviejų namo pusių. Senosios žvejų sodybos neturėjo kaminų, tačiau manoma, kad tai buvo naudinga, nes palėpėje esantys tinklai ir kiti žvejybos padargai sutvirtėdavo, kai gaudavo dūmų, patekdavusių į palėpę kūrenant krosnį.
Nuo XIX a. pabaigos atsiranda dvišlaičiai stogai. Jie neretai jau dengiami čerpėmis.

Senųjų namų ornamentika
Ypatingą dėmesį patraukia senųjų namų ornamentika. Puošybiniai elementai dažniausiai koncentruojami namo frontonuose. Pagrindiniai puošybiniai elementai žvejų sodybose - stogų galų lėkiai, pačių žvejų dar vadinami geiveliais, ir ornamentuotos vėjalentės. Lėkių motyvai be galo įvairūs, nesikartojantys, vaizdžiai pasakoja apie liaudies meistrų išradingumą, jų meninį skonį.
Vėjalentės, kaip konstrukcinis namo elementas, sutvirtina stogų galų pakraščius ir juos puošia, kai jie atsukti galu į gatvę. Vėjalentėms naudojami geometriniai ir augaliniai siluetai. Labai mėgstami visokios formos smailūs pumpurai.
Ikikrikščioniškame tikėjime lėkiai turėjo apsauginę reikšmę. Mūsų laikais trobesiai buvo puošiami estetiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti: kad būtų gražiau gyventi ir kad neatsiliktų nuo kaimynų “už tvoros”. Be to, gražios sodybos padėjo pritraukti daugiau poilsiautojų. Mėlynai ir baltai ornamentuotos sodybos iš tolo traukia praeivių dėmesį.
Žvejo sodybos 3D modelis
Kuršių Nerijos Neringa yra žymi savo kultūriniu kraštovaizdžiu, architektūra ir palikimu, kurį paliko senieji vietiniai ir dabar jau beveik išnykę gyventojai. Palikimo apie senovės gyvenimą objektai randami ne tik miesto muziejuose, kurių čia gana daug. Kai kurie jų yra žvejų nameliai, nudažyti bei dekoruoti unikaliu tradiciniu būdu ir kurių siauroji dalis atsukta į Neriją tam, kad namuose išsilaikytų šiluma ir būtų apsisaugota nuo labai šaltų vėjų, dažniausiai pučiančių iš Rytų.
Vilos
Kuršių nerija dėl unikalaus gamtovaizdžio ir XIX a. sukurto poilsio komforto sąlygų bei populiarumo asocijavosi su prancūzų Riviera. Kurortas ėmė formuotis 1860 - 1865 m. Juodkrantėje tarp prieplaukos ir kapinių susiformavo vilų kvartalas. Čia buvo du dideli viešbučiai, daug privačių vilų ir pensionų. Iki šiol išlikusi vila „Monbijou“ (dabar - Juodkrantės seniūnija), kurios istorija po Antrojo pasaulinio karo buvo interpretuojama kaip „Geringo vilos“. Pagrindinis poilsiautojų srautas apsistodavo „Kurische hof“ ir „Sturmhoefel“ (pasikeitus savininkams tapusio „Hotel May“) viešbučiuose. Pirmasis vilos „Sturmhoefel“ pavadinimas „Flora“. Šiuo vardu dabar vadinamas viešbutis su kavine, įrengti prieš keletą metų rekonstruotame buvusios vilos ūkiniame pastate.
Privačios iniciatyvos dėka naujam gyvenimui prikelta ir tikroji vila „Flora“- tokia pat grakšti, kokia puikavosi ne ant vieno praėjusio šimtmečio atviruko. Pastato architektūra atspindi būdingiausias XIX a. antrosios pusės kurortų statybos tendencijas.

Parengta pagal N.Strakauskaitės knygą „Kuršių nerija - Europos pašto kelias“ ir A. Pilaitienės straipsnį 2002-07-15 „Lietuvos ryte“ Nr. 28 (340)
Tradiciniai amatai
Senieji nerijos gyventojai buvo be išimties žvejai. Žvejybos verslas persunkęs ne tik visą jų buitį, bet ir dvasinę kultūrą. Kiekvienas kiemas turėjo vieną ar keletą valčių, kuriomis atlikdavo visus žygius. Vaikai irdavosi valtimis į mokyklą, suaugusieji jomis keliaudavo į bažnyčią. Neretai į žvejybą žvejai išsiruošdavo 3 - 5 dienoms. Darbo užtekdavo nuolat, nes įvairios žuvų rūšys „eidavo“ ne vienu metu.
Žvejodavo senieji kuršiai valtimis, vadinamomis kurėnais. Jos siekdavo iki 10 metrų ilgio ir 3 metrų pločio.


Žvejų sodybose būdavo atskiras rūkyklos pastatėlis, vadinamas bukine. Moterų darbas - apdoroti ir sukabinti žuvis rūkymui.
Kuršių nerijos žvejų maitinosi paprastai. Pagrindinis maistas - žuvis. Ją valgydavo kaip mėsą, taip pat vietoj duonos ir daržovių. Žuvį naudojo ir kaip pašarą gyvuliams. Džiovinta ir sūdyta žuvis buvo pagrindinė maisto atsarga žiemai. Rūkyta žuvis skirta šventiniam stalui. Skaniausia žuvis buvo ir dabar yra, kai jai rūkyti naudojami pušų kankorėžiai.
Ir šiandien vaikštant Neringos gyvenviečių gatvelėmis nosį maloniai sukutena rūkomos žuvies kvapas. Rūkyto ungurio, karšio, ešerio ir net stintos galima paragauti vos ne kiekvienoje kavinėje ar restorane arba tiesiog prisėdus prie rūkyta žuvimi prekiaujančiųjų stalelio.

Profesionalioji ir mėgėjiška žūklė Kuršių mariose
Kuršių marios šiandien idealiai tinka ne tik profesionaliajai, bet ir mėgėjiškai žūklei. Patyrę žvejai savarankiškai išsiruošia žvejybon ne tik vasarą, bet ir žiemą, kai prasideda poledinės žūklės sezonas ir gausiai kimba stintos.
Pradedantieji mieliau renkasi organizuotą žvejybą, į kurią galima vykti kartu su patyrusiu laivo kapitonu.
Kuršių mariose, mažesniu kaip 500 m atstumu nuo kranto, leidžiama žvejyba visais žūklės įrankiais tik su Aplinkos ministerijos išduodamais leidimais arba licencijomis (išskyrus žvejybą plūdinėmis meškerėmis nuo kranto). Tamsiu paros metu galima žvejoti tik nuo kranto arba nuo ledo, be pasienio policijos leidimo draudžiama žvejoti Baltijos jūroje ir pasienio vandens telkiniuose. Per parą sugautų žuvų bendras svoris neturi viršyti 5 kg vienam žvejui.
Mėgėjiška žūklė parko vandenyse vykdoma pagal mėgėjiškos žūklės taisykles.

Klaipėdos miesto aplinkos apsaugos agentūra
Birutės g.16, Klaipėda
Tel.: (8 46) 21 71 06
Neringos miesto aplinkos apsaugos agentūra
Taikos g.2, Nida
Tel.: (8 469) 5 12 32

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija Klaipėdos skyrius
Sodų g. 4, Klaipėda
Tel.: (8 46) 21 22 00

Paimta iš Kuršių nerijos nacionalinio parko interneto svetainės www.nerija.lt
Varnų gaudymas
Vien tik Kuršių nerijai yra būdingas varnų gaudymas maistui. Jų mėsa visus metus, ypač rudenį, paįvairindavo gyventojų valgiaraštį. Varnų gaudymu, medžiojimu daugiausia užsiimdavo seni žvejai ir paaugliai. Siekdami privilioti paukščius, jie imdavosi įvairiausių priemonių. Paukščiams privilioti ir apsvaiginti jie naudodavo džiovintas musmires, degtinėje išmirkytus grūdus ir pan. Spąstams paspęsti naudojo ir senus tinklus. Pagautą varną pririšdavo virvele prie kuolelio, ties kuriuo iš viršaus paspęsdavo tinklą. Tinklo patraukiamąją virvelę nusitiesdavo į būdą, suremtą iš šakų, ten pasislėpę tykodavo varnų. Pririštosios kvarksėjimo suviliotas atskrisdavo didesnis varnų būrys ir, patraukus virvę, tinklas jį užgoždavo. Pagautas varnas nugalabydavo (užmušdavo arba perkąsdavo varnoms sprandus).
Prasidėjus rudens sezonui kai kurie gaudytojai prisūdydavo net po kelias statines varnienos. Iškeptos, išvirtos, iššutintos varnos, esą, buvusios „pašėlusiai gardu“. Paprotys valgyti varnieną greičiausiai atsirado tais senais laikais, kai badas dažnai žvelgdavo nerijos gyventojams į akis. Prieškario laikais varniena turėjo savo vietą vietos žmonių valgiaraštyje. Panaudojamos buvo ir varnų plunksnos. Pasak O. Glagau, net ir Nidos viešbučio lovose XIX a. viduryje buvusios varnų plunksnų prikimštos duknos.
Legenda, kuri įkvepia
Seniai, labai seniai vienoje Baltijos jūros saloje stovėjusi iš šimtamečių ąžuolų suręsta pilis. Tvirta, galinga, tviskančias saulėje vėjarodes aukštai iškėlusi. Ta pilis deivės Laimos šventykla buvusi. Ji lėmusi žmonių sėkmes ir nesėkmes. Tad ir garbinę čionykščiai maldingi žmonės deivę: amžiną ugnį vaidilutės jai kūrenusios, pamario gyventojai aukas aukoję. Pilį anuomet valdęs Karvaitis, stuomeningas vyras. Žmonės už narsą ginant Tėvynę nuo priešų buvo praminę jį Didžiuoju.
Vienais metais, kai derlius užaugęs neapsakomai gausus, kai vyrams kasdien medžioklėj sekėsi, o žvejams nuo laimikio tinklai plyšę, karvaitis su žmona susilaukė dukters. Džiaugėsi tėvai dailia, tarytum iš pieno plaukusia dukrele, atsidžiaugti negalėję. Ir graži, ir protinga, ir geros širdies buvus. „Matyt, deivės Laimos paženklinta mergaitė bus gimus“, - mąstę gimdytojai.
Vos tik tėvai Neringos vardą vienturtei davę, mergaitė ne metais, o dienom pradėjus augti. Kai sukakč devyni mėnesiai, jau daili mergina buvus, dviejų uolekčių ilgumo geltonas kasas pynus. Suskubę tėvai jai rūmus statyti. Ne paprastus, o tokius, kuriuose tik milžinų vaikai gyvena. Kai mergaitė savo aštuoniolikto pavasario sulaukus, kur tik ėjus, ką tik darius, ten žmonėms laimę nešus. Žiūrėk, audra užklups vienišą jūroje žvejojantį kurėną, bandys nuskandinti, o Neringa paims už laivo pirmagalio ir ištrauks į krantą. Kitur keliauninko ar pašto vežimas į smėlį įklimps – mergaitė bematant į geresnį kelią ištemps. Garsas apie Neringos grožį, jos gerus darbus plačiai po pamario kraštą pasklidęs. Daug garbių jaunikaičių jai ėmę pirštis, tačiau Neringa sakėsi tekėsianti už to, kuris per marias iki Ventės pilies akmenį numesiąs.
Daug galiūnų rungęsi, bet veltui. Tokios stiprybės nė vienas neturėjęs. Kitą syki pirštis atvažiavęs pats Ventės pilies valdovas. Pasižiūrėjęs tiesiai Neringai į akis, paėmęs į rankas akmenį, nusvaidinęs jį ten, kur buvo liepta, ir tapęs jos sužadėtiniu. Tuomet labai supykęs Bangpūtys, kad jo neatsiklaususi Neringa jaunikį susiradusi. Pakilusi baisi audra. Jūra su dangum susimaišiusi. Trylika dienų ir naktų jūra nerimusi. Vandens mūša išplovus Ventės pilies įtvirtinimus, kasdien skandinusi žvejų laivus. Matydama tokią negandą, Neringa prisisėmusi pilną prijuostę smėlio, įbridusi į šėlstančią jūrą ir supylusi smėlio taką. Įsisiūbavusią jūrą nuo marių tokiu būdu atskyrusi. Tuokart jūra nurimusi, iškėlę jaunieji vestuves, susilaukę jie daug vaikučių milžinų ir laimingai gyvenę.
Tai štai iš kur Neringa atsiradus.
Feliksas Macinkas. Lietuva: Juodkrantė, Raganų kalnas.
Pasakos ir padavimai – V: Leidykla „Tautodailė“, 1994