Faktai ir istorija

Dar 1809 metais Vokiečių mokslininkas, Prūsijos švietimo ministras Wilhelm von Humboldt rašė: „Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtinai reikia pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant siela nestokotų nuostabaus grožio vaizdų“.
Būdingiausias ir įspūdingiausias nerijos gamtos elementas - kopos. Tačiau Kuršių nerijos unikalumo vertė slypi ne atskiruose jos gamtos komponentuose, bet nepakartojamame tų komponentų derinyje, sambūvyje bei sąveikoje.

Geografinė padėtis
Kuršių nerija – siauras pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Ši teritorija anksčiau vadinta Kopomis, Randavomis, Pajūriais, o Žemaičiuose ji daugiausia buvo žinoma kaip Užmaris. Kuršių nerijos gamta labai trapi, reikalaujanti nuolatinio dėmesio.
Šiaurinė ir didžiausia Kuršių nerijos dalis priklauso Lietuvos respublikai (šiaurinis pakraštys – Klaipėdos miesto (0,8 tūkst. ha), o likusi dalis (apie 25,6 tūkst. ha) – Neringos savivaldybės). Kita dalis, kurioje yra Pilkopos (Morskoje), Rasytės (Ribačij), Šarkuvos (Lesnoje) ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Pietuose (ties Zelenogradsku) Kuršių nerija susijungia su Sembos pusiasaliu.
• Kuršių nerijos plotas – 180 km2.
• Kuršių nerijos ilgis – 98 km., lietuviškoji dalis - 52 km.
• Paplūdimio plotis – 10–50 m.
• Plačiausia vieta yra ties Bulvikio ragu (4 km į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8 km.
• Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje – 380 m.
• Miškai užima 6852 ha (70 proc. sausumos).
1961 m. Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės - Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida - sujungtos į Neringos miestą. Neringoje šiuo metu nuolat gyvena apie 2,6 tūkst. gyventojų.
Neringos prekės ženklas
Neringos ženkle kuriamas senųjų ir dabartinių Neringos simbolių tęstinumas. Jame komponuojami pagrindiniai Neringos simboliai – istorinės žvejų kurėnų vėtrungės, žyminčios gyvenvietes, iš kurių susidaro ar anksčiau susidarė Kuršių nerija: Nidą, Nidos Purvynę, Juodkrantę, Preilą, Pervalką. Karvaičius ir kitus užpustytus kaimus žymi tuščias tarpas tarp vėtrungių.
Ženklas savo forma primena kopas – nuo Neringos neatsiejamą simbolį. Geriau įsižiūrėjus čia taip pat galima įžvelgti moterišką profilį. Unikalaus asmeniškumo ženklui suteikiantis moteriškas profilis reprezentuoja savybes, visuomenėje priskiriamas moterims: rūpestingumą, švelnumą, išdidumą, ryžtą, glaudų ryšį su gamta. Moteris atlieka pagrindinį vaidmenį ir Neringos atsiradimo legendoje apie milžinę Neringą, kuri į prijuostę prisisėmė smėlio ir iš jo supylė Kuršių neriją.
Prekės ženklas vaizduoja Neringą kaip svetingą ir unikalų, glaudžiai su gamta susiliejusį miestą, kuris tinkamai pasirūpins atvykstančiais svečiais.
Šūkio idėja remiasi turtinga Neringos praeitimi, paslaptimis, kurių daug užpustyta po Kuršių nerijos smėliu. Mistiškas šūkis intriguoja, kviečia sužinoti daugiau, atrasti šį legendinį kraštą.
Neringos herbas
Neringos miesto herbinis skydas padalytas į 6 juodus ir sidabrinius (baltus) laukus. Stačiakampiai laukai juose simbolizuoja Nidos, trikampiai – Preilos, rombas – Nidos Purvynės, sidabrinis laukas – Karvaičių ir kitų užpustytų kaimų, kryžius – Juodkrantės, stačiakampis – Pervalkos kaimų istorines žvejų kurėnų vėtrunges. Herbo skydo mėlynoje papėdėje yra sidabrinė N raidė, kuri simbolizuoja Neringos miestą. Herbą 1967–1968m. sukūrė dailininkas Arūnas Tarabilda. Jame pavaizduotos Kuršių nerijos kaimelių žvejų laivų, vadinamų kurėnais, vėtrungės, kurių atsiradimas žvejų laivuose susijęs su žvejybos priežiūra ir kontrolės raida Prūsijos karalystėje XIX amžiuje.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas
Kuršių nerija – 97 km sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, kurią daugiau kaip prieš 5000 metų suformavo jūros bangos ir srovės, smėlis ir vėjas. Bėgant amžiams kova tarp jūros, smėlio, vėjo ir miško buvo labai permaininga, smarkiai varginusi čia gyvenusius žmones, tačiau būtent pustomo smėlio ir augmenijos priešprieša ilgainiui suformavo dabartinę Kuršių neriją. 1991 m. čia buvo įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Išskirtinis Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementas - slenkančio smėlio kopos. Kuršių nerijos nacionalinio parko augmeniją sudaro apie 900 augalų rūšių (iš kurių 31 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą), čia sutinkama apie 40 rūšių žinduolių ir net apie 300 rūšių paukščių (per Kuršių neriją eina Baltosios – Baltijos jūrų migracinis kelias). Nuolatos čia gyvena geniai, strazdai, vieversiai, musinukės. Neabejotinai įspūdingiausi paukščiai – pilkieji garniai, jūriniai ereliai ir didieji kormoranai.
Tarptautiniai pripažinimai
Kuršių nerija - UNESCO sąraše
2000 m. pabaigoje visa Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas. Šis pripažinimas - geriausias įvertinimas Kuršių nerijos teritorijoje vykdomiems kultūros paveldo, gamtos apsaugos ir infrastruktūros gerinimo darbams. Dabar Kuršių nerija savo verte prilyginama tokiems UNESCO sąraše esantiems nacionaliniams parkams kaip Iguazu (Argentina), Kakadu (Australija), Kaziranga (Indija), Tongariro (Naujoji Zelandija) ir kt.
Mėlynosios vėliavos paplūdimiai
Tarptautiniu mastu pripažinti ir Neringos paplūdimiai, kurie nuo 2002-ųjų metų (pirmiausia Nidos paplūdimiai) apdovanoti Mėlynąją vėliava – tai yra pripažinimas, kad paplūdimys atitinka aukštus aplinkosaugos ir paslaugų kokybės reikalavimus. Švarus paplūdimių maudyklų vanduo, poilsiautojų saugumą užtikrinantys profesionalūs gelbėtojai, medicinos personalas ir pirmosios pagalbos priemonės, paplūdimiai kasdien valomi ir tvarkomi, paplūdimių infrastruktūra pritaikyta žmonėms su judėjimo negaliai, geriamo vandens fontanėliai - pagrindiniai Mėlynosios vėliavos programos bruožai. Visą tai Jūs rasite Neringos savivaldybės Mėlynosios vėliavos paplūdimiuose!
Istorija
Krašto priešistorė
Kuršių nerijos (neria curoniensis) vardo kilmė siejama su kuršiais - vakarų baltų gentimi, kuri gyveno dabartinės Latvijos pajūryje ir toliau į pietus siekė Klaipėdos apylinkes. Žmogus atrado šią žemę tinkamą apsigyventi jau Akmens amžiuje (IV tūkstantmetis pr. Kr.). Maždaug tuo metu jūros ardomas Sembos pusiasalis išlaisvino gintaringą sluoksnį ir nuo tada šis nuostabus mineralas tapo svarbiu nerijos gyventojų buities ir puošybos elementu.
Nuo 13 a. iki pokario
Konkretesnį vaizdą apie Kuršių nerijos raidą galime susidaryti tik nuo XIII a., Vokiečių ordinui užkariavus šią teritoriją ir pradėjus istoriniuose šaltiniuose fiksuoti įvykius, susijusius su nerijos - strateginiu požiūriu svarbios teritorijos - adaptavimu. Tuo tikslu Kuršių nerijoje buvo pastatytos kelios Ordino pilys, svarbiausioji - Rasytės (Rossitten, dab. Ribačij) - pirmą kartą paminėta 1372 m. Ji stovėjo čia iki XV a. pabaigos. Jau tuomet Kuršių nerija buvo svarbi tarpinė susisiekimo grandis tarp Marienburgo ir Rygos. Komunikacinei funkcijai užtikrinti čia buvo steigiamos smuklės, o tai lėmė ir gyvenviečių kūrimąsi. Kuršių nerijos priklausomybės Ordinui laikotarpiu iki XVI a. pradžios minimi vietovardžiai, su kuriais sietinas gyvenviečių formavimasis: Šarkuva (Sarkau), Kuncai (Kunzen), Rasytė (Rossitten), Pilkopa (Pillkopen), Nida (Nidden), Karvaičiai (Karwaiten), Nagliai (Negeln), Juodkrantė (Schwarzort), Smiltynė (Sandkrug).
XVI a. pradžia - reikšmingų permainų laikas: Ordino valstybė žlugo, o jos vietoje atsirado pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė, kurios integrali dalis buvo Kuršių nerija. Reformacija atnešė į šį kraštą pagarbą gimtajai kalbai, o tai reiškia, kad nuo tada iki pat XX a. vidurio bažnyčiose skambėjo ir lietuvių kalba. Įsivyravusi liuteronybė ir sunkios būties ženklais pažymėta egzistencija formavo Kuršių nerijos žmonių dvasinį pasaulį, jų moralines nuostatas, vertinant tiesą, sunkų darbą, tvarką. Be to, XV - XVI a. sankirtoje Kuršių nerijoje apsigyveno kuršininkai, kalbėję latviškai ir iki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiausiai reprezentavę nerijos etninį savitumą. Tai buvo žvejai, skrodę Kuršmarių vandenis ypatingos konstrukcijos burinėmis valtimis - kurėnais, kurių stiebus puošė vėtrungės. Vargana egzistencija vertė kuršininkus išmokti gaudyti varnas ir vartoti jas kaip maistą bei lėmė asketišką jų būstų, aprangos stilių.
Nida - žymių žmonių pamėgta vasarvietė
XIX a. pabaigoje Nidą ėmė garsinti pamėgę čia leisti vasaras vokiečių ekspresionistai, suformavę Nidos dailininkų koloniją (Max Pechstein, Lovis Corinth, Karl Schmidt-Rottluff, Ernst Mollenhauer ir kt.), kurios "rezidencija" tapo vienas seniausių Nidoje, 1867 m. statytas, Hermanno Blodės viešbutis. Per pusę šimtmečio, kai klestėjo dailininkų draugija, H. Blodės viešbutyje pabuvojo ne tik daugybė dailininkų, bet ir literatai Hermann Sudermann, Ernst Wiechert, Agnes Miegel, Fritz Kudnig, psichoterapeutas Sigmund Freud ir kt. Tarp garbių šio viešbučio svečių buvo ir Nobelio premijos laureatas rašytojas Thomas Mann, kuris pirmą kartą atvyko į Nidą 1929 m. rugpjūčio 24 d. ir H. Blodės viešbutyje praleido keletą įsimintinų dienų. Sužavėtas Kuršių nerijos gamtovaizdžio ir Nidos žvejų kaimelio auros, nutarė čia pasistatyti vasarnamį, kuriame praleido tris vasaras (1930 - 1932 m.) ir parašė dalį tetralogijos "Juozapas ir jo broliai".
Kurortinis verslas, Kuršių nerijoje itin suklestėjęs XX a. pradžioje, tapo ekonomine alternatyva tradicinei žvejybai. Be to, kurortų augimas lėmė ir architektūrines inovacijas: greta senųjų žvejų namų, kuriuos puošė lėkiai ant stogų ir dominavo mėlyna spalva, augo nedidelės, dažnai mūrinės vilos, dideli viešbučiai, kurių pavadinimai rodė pagarbą vietinei etninei tradicijai ("Kuršių kiemas" - "Kurischer Hof", "Kuršių briedis“ - "Kurischer Elch").
Geografinė ir politinė situacija po 1923 m.
1923 m. pirmą kartą per 700 metų Kuršių nerija buvo perkirsta valstybinės sienos: atkarpa nuo Nidos iki Smiltynės tapo Lietuvos Respublikos dalimi autonominio Klaipėdos krašto sudėtyje. Tai neatnešė didelių pokyčių Kuršių nerijos žmonių gyvenime, nors dalis jų tapo Vokietijos, o dalis - Lietuvos piliečiais. Čia ir toliau klestėjo kurortinis verslas, pritraukiantis iki 10 tūkstančių poilsiautojų per sezoną. 1939 m. Lietuvai priklausiusi Kuršių nerijos dalis, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, vėl buvo prijungti prie Vokietijos, bet šis įvykis ir netgi prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas labai nesutrikdė čia įprasto kurortinio gyvenimo. Tačiau 1944 metų vasara Kuršių nerijai tapo lemtinga: artėjant frontui visi vietiniai gyventojai buvo priversti pasitraukti į Vokietijos gilumą ir dauguma jų čia nebesugrįžo. Staiga nutrūko ilgaamžė Kuršių nerijos kultūrinė tradicija, kurioje pynėsi vokiečių, kuršininkų, lietuvių kalbos ir papročiai. Istorijos ratas po 700 metų baigė brėžti vieną trajektoriją ir pradėjo riedėti visai nauja vėže, istorine atmintimi praturtindamas naująją patirtį.
Nuo pokario iki šių dienų
1944 m. artėjant frontui, dar vasarą, dauguma gyventojų bėgo į Vokietiją. Iki 1945 metų pradžios buvo pasitraukę praktiškai visi vietiniai gyventojai ir Kuršių nerija pradėta apgyvendinti civilių žmonių, daugiausiai iš Vidurio Rusijos.
Pokario laikotarpio Kuršių nerija - tai blogas susisiekimas su žemynu, blogi keliai arba jų nebuvimas, nuniokotas ir išplėštas kraštas. Iki miesto įkūrimo veikė Nidos, Preilos ir Juodkrantės apylinkės.
1961 metų lapkričio 15 dieną išleistas LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas "Dėl Nidos, Preilos, Juodkrantės vasarviečių likvidavimo ir Neringos respublikinio pavaldumo miesto sudarymo". Pirmojo miesto vadovo rūpesčiai buvo aprūpinti Neringą elektros energija, telefono ryšio linijomis bei rekonstruoti kelią Nida - Smiltynė. Šiuo laiku padaryta pradžia Neringos kaip kurorto vystymui. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas pasienio režimui, gelbėjimo stoties steigimui.
1966 m. įsigaliojo specialaus landšaftinio draustinio statusas, kuris faktiškai atitiko nacionalinio parko statusą.
1970 m. pradėjo veikti Vidurinė mokykla.
1973 m. pradėjo veikti Muzikos mokykla.
1972 m. pastatyta valgykla ir prekybos centras Juodkrantėje. Pastatytas Nidos vidurinės mokyklos priestatas, sporto salė.
1976 m. įsteigtas Valstybinis miško parkas.
1979 m. Nidoje įsteigta SSD "Žalgiris" Neringos miesto kompleksinė vaikų - jaunimo sporto mokykla. Dar prieš įkuriant sporto mokyklą, Nidos buriuotojai garsėjo Lietuvoje ir buvusioje TSRS.
1988 m. Nidos ir Juodkrantės bažnyčios grąžintos evangelikų liuteronų parapijoms.
1988 m. rugsėjo mėnesį Neringoje susikūrė "Sąjūdis".
1991 m. LR Aukščiausiosios tarybos nutarimu įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas.
2001 m. priduotas bene didžiausias infrastruktūros objektas Lietuvoje - Juodkrantės krantinė.
Legenda apie Neringą
Seniai, labai seniai vienoje Baltijos jūros saloje stovėjusi iš šimtamečių ąžuolų suręsta pilis. Tvirta, galinga, tviskančias saulėje vėjarodes aukštai iškėlusi. Ta pilis deivės Laimos šventykla buvusi. Ji lėmusi žmonių sėkmes ir nesėkmes. Tad ir garbinę čionykščiai maldingi žmonės deivę: amžiną ugnį vaidilutės jai kūrenusios, pamario gyventojai aukas aukoję. Pilį anuomet valdęs Karvaitis, stuomeningas vyras. Žmonės už narsą ginant Tėvynę nuo priešų buvo praminę jį Didžiuoju.
Vienais metais, kai derlius užaugęs neapsakomai gausus, kai vyrams kasdien medžioklėj sekėsi, o žvejams nuo laimikio tinklai plyšę, Karvaitis su žmona susilaukė dukters. Džiaugėsi tėvai dailia, tarytum iš pieno plaukusia dukrele, atsidžiaugti negalėję. Ir graži, ir protinga, ir geros širdies buvus. „Matyt, deivės Laimos paženklinta mergaitė bus gimus“, - mąstę gimdytojai.
Vos tik tėvai Neringos vardą vienturtei davę, mergaitė ne metais, o dienom pradėjus augti. Kai sukako devyni mėnesiai, jau daili mergina buvus, dviejų uolekčių ilgumo geltonas kasas pynus. Suskubę tėvai jai rūmus statyti. Ne paprastus, o tokius, kuriuose tik milžinų vaikai gyvena. Kai mergaitė savo aštuoniolikto pavasario sulaukus, kur tik ėjus, ką tik darius, ten žmonėms laimę nešus. Žiūrėk, audra užklups vienišą jūroje žvejojantį kurėną, bandys nuskandinti, o Neringa paims už laivo pirmagalio ir ištrauks į krantą. Kitur keliauninko ar pašto vežimas į smėlį įklimps – mergaitė bematant į geresnį kelią ištemps. Garsas apie Neringos grožį, jos gerus darbus plačiai po pamario kraštą pasklidęs. Daug garbių jaunikaičių jai ėmę pirštis, tačiau Neringa sakėsi tekėsianti už to, kuris per marias iki Ventės pilies akmenį numesiąs.
Daug galiūnų rungęsi, bet veltui. Tokios stiprybės nė vienas neturėjęs. Kitą syki pirštis atvažiavęs pats Ventės pilies valdovas. Pasižiūrėjęs tiesiai Neringai į akis, paėmęs į rankas akmenį, nusvaidinęs jį ten, kur buvo liepta, ir tapęs jos sužadėtiniu. Tuomet labai supykęs Bangpūtys, kad jo neatsiklaususi Neringa jaunikį susiradusi. Pakilusi baisi audra. Jūra su dangum susimaišiusi. Trylika dienų ir naktų jūra nerimusi. Vandens mūša išplovus Ventės pilies įtvirtinimus, kasdien skandinusi žvejų laivus. Matydama tokią negandą, Neringa prisisėmusi pilną prijuostę smėlio, įbridusi į šėlstančią jūrą ir supylusi smėlio taką. Įsisiūbavusią jūrą nuo marių tokiu būdu atskyrusi. Tuokart jūra nurimusi, iškėlę jaunieji vestuves, susilaukę jie daug vaikučių milžinų ir laimingai gyvenę. Tai štai iš kur Neringa atsiradus.
Feliksas Macinkas. Lietuva: Juodkrantė, Raganų kalnas. Pasakos ir padavimai – V: Leidykla „Tautodailė“, 1994