Įžymūs krašto žmonės

Liudvikas Rėza
Liudvikas Gediminas Rėza gimė 1776 metais sausio 9 dieną Karvaičių kaime.
1782 m. mirus tėvui našlaitį Liudviką priglaudė netoliese buvusio Naglių kaimo žvejys Radmacheris, o 1782 - 1783 m. jis gyveno pas tolimą giminaitį Rasytės pašto stoties savininką Boehmą.
1785 m. L. G. Rėza išvyko iš Kuršių nerijos į Kaukėnus (Nemuno deltos regione) pas motinos sesers vyrą teologą Kristijoną Dovydą Vitichą (Christian David Wittich).
Pas Ch. D.Wittichą L. G.Rėza praleido šešerius metus, toliau uoliai mokėsi ir būdamas penkiolikos, tarpininkaujant Ch. D.Wittichui 1791 m. vasarą pateko į Lebenichto beturčių prieglaudą Karaliaučiuje.
1795 m. L. G.Rėza, būdamas devyniolikos metų, įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą, o šis fakultetas nuo pat universiteto įkūrimo (1544 m.) buvo dominuojantis tiek studentų skaičiumi, tiek reikšmingumu. Be teologijos L. G.Rėza mokėsi antikinių kalbų, literatūros istorijos, retorikos, klausė istorijos paskaitų, bet labiausiai domėjosi filosofija ir Rytų kalbomis. Didelę įtaką jo asmenybės brendimui darė universitete dėstę filosofas I. Kantas, orientalistas J. Hasse, istorikas K. Mangelsdorfas ir Ch. Krausas. J. Hassės teorija nebuvo moksliškai pagrįsta, bet jaudino L. Rėzos vaizduotę ir skatino domėjimąsi gimtojo krašto, kurio dalis buvo ir Kuršių nerija, istorija.
Studijuodamas L. Rėza lankė lietuvių kalbos seminarą, veikusį universitete nuo 1723 m., o vėliau ilgai jam vadovavo, pakeldamas šio seminaro lygį ir tuo prisidėdamas prie lituanistinio būsimų Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) evangelikų liuteronų kunigų parengimo.

Mokslinė L. Rėzos veikla
Studijas Karaliaučiaus universitete L. Rėza baigė 1799 m., ir nors jį viliojo mokslininko karjera, šiuo keliu pasuko ne iš karto: penkiolika metų L. Rėza ėjo kariuomenės pamokslininko pareigas ir tik nuo 1816 metų susiejo savo veiklą tik su universitetu. Akademiniam darbui L. Rėza ruošėsi visą laiką po studijų pabaigos: studijavo filosofiją, istoriją, hebrajų, chaldėjų, arabų kalbas ir 1807 m. apgynė mokslinį darbą “Apie šventųjų knygų moralės aiškinimus pagal Kantą”, įgydamas filosofijos daktaro laipsnį. 1810 m. L. Rėza tapo Karaliaučiaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi ir skaitė krikščionių bažnyčios istorijos kursą bei įvadą į Senąjį bei Naująjį testamentą. Už studiją apie lietuviškos Biblijos istoriją L. Rėzai buvo suteiktas dar ir teologijos daktaro laipsnis, o 1819 m. jis buvo paskirtas teologijos fakulteto dekanu, vėliau tapo rektoriumi. 1828 m. L. Rėza tapo pirmuoju teologijos fakulteto profesoriumi - senjoru.

L. Rėzos visuomeninės ir mokslinės veiklos įvertinimas
L. Rėza buvo aktyvus visuomenės veikėjas.
Nuo 1810 m. L. Rėza dalyvavo Prūsijos biblijos platinimo draugijos veikloje.
Nuo 1811 m. L. Rėza buvo aktyvus savo miesto Karališkosios vokiečių draugijos narys, čia skaitė pranešimus istorijos, tautosakos klausimais.
1819 m. išgarsėjęs lituanistiniais darbais L. Rėza buvo išrinktas Kuršžemės literatūros ir meno draugijos garbės nariu. Tai buvo liberalios krypties draugija, įkurta vietinių vokiečių 1816 m., ir puoselėjusi krašto kultūrą.
1832 m. L. Rėza - žinomas teologijos mokslo autoritetas - tapo Leipzigo istorinės teologinės draugijos nariu.
L. Rėzą priklausius to meto Karaliaučiaus elitui liudija jo išrinkimas 1829 m. garbės nariu į Prūsijos provincijos Konsistorijos ir mokyklų kolegiją (Das Consistorium und Provinzial – Schul – Collegium). Ši institucija sprendė svarbius Rytų Prūsijos bažnyčios, švietimo ir kultūros raidos klausimus.
L. Rėzos simpatijas liberalizmo idėjoms atspindi jo dalyvavimas vienos iš trijų Karaliaučiuje veikusių masonų ložių - šv. Jono trijų karūnų ložės (Maurer-Loge zu den Drey Kronen) - veikloje.
L. Rėzos mokslinė ir visuomeninė veikla jo gyvenimo pabaigoje buvo aukštai įvertinta: 1840 m. jis buvo apdovanotas Prūsijos valstybiniu ordinu.
Tomas Manas
Thomas Mannas pirmą kartą Nidoje apsilankė 1929 m. Savo atsiminimuose jis vėliau rašė: “Kelias dienas praleidome Nidos žvejų kaimelyje ir buvome taip pagauti neapsakomo tos gamtos savitumo ir grožio, fantastinio klajojančių kopų pasaulio, briedžių gyvenamų pušynų, kad nusprendėme įsigyti nuolatinę buveinę”. 1929 - 1930 m. pagal architekto H. Reissmanno projektą Nidoje ant Uošvės kalno buvo pastatytas žvejo trobesį menantis namas. 1930 m. liepos 16 d. Thomas Mannas su šeima atvyko į savo naująjį vasarnamį. Rašytojas su šeima Nidoje praleido tris vasaras (1930 -1932 m.). Čia jis laikėsi įprastinės darbotvarkės. Toliau rašė “Juozapą ir jo brolius”, eseistiką “Mano vasarnamis”, straipsnius, laiškus redakcijoms, leidykloms, vertėjams, bičiuliams. 1933 m. Thomas Mannas su šeima buvo priverstas emigruoti iš Vokietijos ir niekada nebesugrįžo į Nidą.
Neringiškiai didžiuojasi, kad Nidoje ilsėjosi ir kūrė Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas. Kai čia jis rašė savo romaną „Juozapas ir jo broliai“, tuomet Thomui Mannui ėjo penkiasdešimt penkti metai. Į Nidą jis atvažiavo kaip tvirtas pozicijas literatūros ir kultūros gyvenime užėmęs rašytojas humanistas, jau suskubęs pasisakyti už demokratiją, įspėti savo tautiečius ir kitų kraštų žmones dėl Europoje įsigalinčio fašizmo grėsmės.

Vasarnamis ant Uošvės kalno
Atsitiktinai apsilankę Nidoje 1929 metais T. Mannas su žmona iškart pajuto, kad šitas apsilankymas nėra paskutinis. Atvirai išsikalbėję su H.Blode apie norą čia vasaroti, netrukus jie gavo žinią, kad atsirado galimybė pasistatyti Nidoje vasarnamį. Kitą vasarą jie jau atvyko vasaroti į savo vasarnamį ant Uošvės kalno. Įsikūręs Nidoje vasaros laikotarpiui rašytojas tikėjosi, kad tai bus poilsio vieta prie jo mėgstamos Baltijos jūros, kur bus galima kurti. Jis neapsiriko. Nidoje vyravusi atmosfera puikiai tam tiko. Antrajame namo aukšte rašytojas praleido ne vieną valandą kurdamas ir žvelgdamas pro langą į Kuršių marias.
G.D. Kuvertas
Apie XVIII amžiaus vidurį smuklininkas F.K. Kuvertas valdė Nidos smuklę ir pašto stotį. Su šio Kuverto palikuonimis susijęs viso Nidos kaimo išlikimas. Kuvertai tapo įtakingiausiais ir turtingiausiais žmonėmis. Gotlibas Dovydas Kuvertas (1748 - 1827 m.) įsigijo baigiamos užpustyti Kuncų bažnyčios medžiagas, atsigabeno jas į Nidą ir kaimo viduryje pastatė didelį pastatą, kuriame tilpo smuklė, butas, patalpos nakvynei ir paštas.
XIX amžiaus pradžioje, kai smėlis ėmė grasinti trečiajai Nidai, G. D.Kuvertas gelbėdamas savo įstaigą pradėjo tvirtinti ir apsodinti slenkančias kopas. Senajam Kuvertui padėjo jo sūnus Georgas Dovydas, kuris tėvui mirus perėmė palikimą ir tęsė su pašto stotimi susijusį darbą.
Kuvertų pradėti želdinimo darbai paruošė dirvą vėlesniems sodiniams. Savo tėvą Georgas Dovydas palaidojo miško jaunuolyne įrengtose kapinėse. Prieš mirtį ir jis pats pageidavo būti palaidotas šalia jo. Nidiečiai užsakė Kuvertams paminklą su ant postamento stovinčia vaza, kurioje senovėje buvo saugomos ne tik brangenybės, bet ir vanduo - gamtai pati didžiausia vertybė.
Eduardas Jonušas
Nidos pakraštyje stovi skulptoriaus ir dailininko Eduardo Jonušo namas. Jame nuolatos sezono metu galima sutikti svečių, atėjusių grupėmis arba po vieną. Didelė meilė ir potraukis krašto, kuriame jis gyvena ir kuria, istorijai ir etnografijai padarė E.Jonušą kraštotyrininku, o jo namą pavertė tikru kraštotvarkos muziejumi. Svečiai renkasi keistus Jonušo paveikslus arba išsineša anksčiau nepatirtą jausmą, kad galima gyventi kitaip, veikiamiems esančio šalia žmogaus laisvos dvasios.
Nuo 1956 metų apsigyvenęs Neringoje E. Jonušas išpuošė ją medinėmis bei vario skulptūromis. Jis taip pat surinko ir restauravo per 100 baigiančių sunykti kuršių antkapinių paminklų - krikštų, senųjų kuršių laivų vėtrunges, sutvarkė kopų apželdintojo D. Kuverto kapą, daug nuveikė tvarkant Nidos bažnyčios interjerą.
Vienas ryškiausių jo darbų - senovinio kurėno atkūrimas pagal senuosius brėžinius, atgabentus iš Vokietijos. Šį kurėną, vardu “Kuršis”, galima pamatyti Nidos uoste arba supantis tolyje ant marių bangų.
Vienas iš žinomiausių šių laikų Neringos menininkų, miesto garbės pilietis E. Jonušas - yra gyva krašto istorija. Neringoje veikiančios turizmo agentūros jau seniai įtraukė šio menininko dirbtuves į savo maršrutus. Menininko parodos eksponuojamos Neringos miestų - partnerių parodų salėse.
Algimantas Zaviša
Žymūs turistai ir pravažiavę: Deni Didro, Karalienė Luizė, Zigmundas Froidas, Žanas Polis Sartras, , Simona de Bovuar, Viktoras Miliūnas, Giunteris Grasas