Įžymūs krašto žmonės

MARTYNAS LIUDVIKAS RĖZA
Martynas Liudvikas Rėza gimė 1776 m. sausio 9 d. Karvaičių kaime. 1782 m. mirus tėvui našlaitį Liudviką priglaudė netoliese buvusio Naglių kaimo žvejys Radmacheris, o 1782 - 1783 m. jis gyveno pas tolimą giminaitį Rasytės pašto stoties savininką Boehmą.
1785 – 1791 m. L. Rėza gyveno Kaukėnuose (Nemuno deltos regione) pas motinos sesers vyrą teologą Kristijoną Dovydą Vitichą (Christian David Wittich). Čia jis toliau uoliai mokėsi ir būdamas penkiolikos pateko į Lebenichto beturčių prieglaudą Karaliaučiuje. 1795 m. L. Rėza, būdamas devyniolikos metų, įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Be teologijos L. Rėza mokėsi antikinių kalbų, literatūros istorijos, retorikos, klausė istorijos paskaitų, bet labiausiai domėjosi filosofija ir Rytų kalbomis. Didelę įtaką jo asmenybės brendimui darė universitete dėstę filosofas I. Kantas, orientalistas J. Hasse, istorikas K. Mangelsdorfas ir Ch. Krausas. J. Hassės teorija nebuvo moksliškai pagrįsta, bet jaudino L. Rėzos vaizduotę ir skatino domėjimąsi gimtojo krašto, kurio dalis buvo ir Kuršių nerija, istorija.
Studijas Karaliaučiaus universitete L. Rėza baigė 1799 m., ir nors jį viliojo mokslininko karjera, šiuo keliu pasuko ne iš karto: penkiolika metų L. Rėza ėjo kariuomenės pamokslininko pareigas. Akademiniam darbui L. Rėza ruošėsi visą laiką po studijų pabaigos: studijavo filosofiją, istoriją, hebrajų, chaldėjų, arabų kalbas ir 1807 m. apgynė filosofijos daktaro laipsnį. 1810 m. L. Rėza tapo Karaliaučiaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi ir skaitė krikščionių bažnyčios istorijos kursą bei įvadą į Senąjį bei Naująjį testamentą. Nuo 1811 m. L. Rėza buvo aktyvus savo miesto Karališkosios vokiečių draugijos narys, čia skaitė pranešimus istorijos, tautosakos klausimais. Už studiją apie lietuviškos Biblijos istoriją L. Rėzai buvo suteiktas dar ir teologijos daktaro laipsnis, o 1819 m. jis buvo paskirtas teologijos fakulteto dekanu, vėliau tapo rektoriumi. 1819 m. išgarsėjęs lituanistiniais darbais L. Rėza buvo išrinktas Kuršžemės literatūros ir meno draugijos garbės nariu. Tai buvo liberalios krypties draugija, įkurta vietinių vokiečių 1816 m., ir puoselėjusi krašto kultūrą. 1828 m. L. Rėza tapo pirmuoju teologijos fakulteto profesoriumi – senjoru. L. Rėzos mokslinė ir visuomeninė veikla jo gyvenimo pabaigoje buvo aukštai įvertinta: 1840 m. jis buvo apdovanotas Prūsijos valstybiniu ordinu.
ADALBERTAS BEZZENBERGERIS
Prof. Adalbertas Bezzenbergeris (1851-1922 m.) – žymus vokiečių mokslininkas – etnografas, archeologas, kultūros istorikas, akademinės baltistikos pradininkas, didžiulį dėmesį skyręs Rytų Prūsijos, Prūsų Lietuvos ir ypač Kuršių nerijos istorijos ir kalbos tyrimams.
Keturis dešimtmečius mokslininkas vasarodavo Juodkrantėje, nepraleisdamas nei vienų metų. Paskutinioji jo vasara Juodkrantėje 1922-aisiais tęsėsi iki pat spalio 1-osios. Juodkrantėje jis apsistodavo savo viloje, kurią įsigijo 1906-aisiais. Buvimą Juodkrantėje išnaudodavo ne tik poilsiui, bet ir archeologiniams, kalbiniams tyrimams. Profesoriaus dėka, apie Kuršių neriją surinkti kalbiniai, etnografiniai duomenys pateko į europinį kontekstą, jo įvairialypiai tyrinėjimai nepraranda aktualumo ir šių dienų mokslinėje aplinkoje.
2017 m. greta sklypo, kuriame buvo A. Bezzenbergerio namas (šalia viešbučio „Kuršių kiemas“) pastatyta skulptūrinė kompozicija prof. A. Bezzenbergeriui atminti (autorius K.Musteikis).
THOMAS MANNAS
1929 m. vasarą pirmą kartą Nidoje apsilankęs Thomas Mannas su žmona Katia buvo, anot paties rašytojo, „pagauti neapsakomo tos gamtos savitumo ir grožio, fantastinio klajojančių kopų pasaulio“ ir greitai apsisprendė čia „įsigyti nuolatinę buveinę“. 1930 m. Nidoje ant Uošvės kalno pagal architekto iš Klaipėdos Herberto Reissmanno projektą buvo pastatytas vasarnamis. 1930 m. liepos 16 d. Thomas Mannas su šeima atvyko į savo naująjį vasarnamį, kuriame praleido tris vasaras (1930 -1932 m.). Čia jis laikėsi įprastinės darbotvarkės. Toliau rašė “Juozapą ir jo brolius”, eseistiką, straipsnius, laiškus redakcijoms, leidykloms, vertėjams, bičiuliams. 1933 m. Thomas Mannas su šeima buvo priverstas emigruoti iš Vokietijos ir niekada nebesugrįžo į Nidą.
Neringiškiai didžiuojasi, kad Nidoje ilsėjosi ir kūrė Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas. Kai čia jis rašė tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“, Thomui Mannui ėjo penkiasdešimt penkti metai. Į Nidą jis atvyko kaip tvirtas pozicijas literatūros ir kultūros gyvenime užėmęs rašytojas humanistas, jau suskubęs pasisakyti už demokratiją, įspėti savo tautiečius ir kitų kraštų žmones dėl Europoje įsigalinčio fašizmo grėsmės.
1939 m. Thomo Manno vasarnamis buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį „Briedžių giria“. Pokaryje pastatas smarkiai nukentėjo.
Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pirmininko Antano Venclovos iniciatyva, XX a. 6-ajame deš. namas suremontuotas, jame buvo apgyvendinti atvykę į Neringą dirbti specialistai, o 1965 m. jis perduotas Klaipėdos miesto bibliotekai ir po dviejų metų jame atidaryta skaitykla su nedidele memorialine ekspozicija. 1975 m. pastatas restauruotas, ekspozicija papildyta eksponatais.
1995-1996 m. pagal išlikusius architekto H. Reissmanno brėžinius ir Thomo Manno dukters Elisabeth Mann prisiminimus, namas buvo dar kartą restauruotas, stengiantis atkurti autentišką aplinką.
Nuo 2014 m. muziejuje veikia nauja ekspozicija. Moderniųjų technologijų dėka ji ne tik primena Nobelio premijos laureato gyvenimo bei kūrybos faktus, bet ir poetiškai atkuria jo vasarnamyje praleistų dienų atmosferą.
GEORGAS DOVYDAS KUVERTAS
Apie XVIII amžiaus vidurį smuklininkas F.K. Kuvertas valdė Nidos smuklę ir pašto stotį. Su šio Kuverto palikuonimis susijęs viso Nidos kaimo išlikimas. Kuvertai tapo įtakingiausiais ir turtingiausiais žmonėmis. Gotlibas Dovydas Kuvertas (1748 - 1827 m.) įsigijo baigiamos užpustyti Kuncų bažnyčios medžiagas, atsigabeno jas į Nidą ir kaimo viduryje pastatė didelį pastatą, kuriame tilpo smuklė, butas, patalpos nakvynei ir paštas.
XIX amžiaus pradžioje, kai smėlis ėmė grasinti trečiajai Nidai, G. D. Kuvertas gelbėdamas savo įstaigą pradėjo tvirtinti ir apsodinti slenkančias kopas. Senajam Kuvertui padėjo jo sūnus Georgas Dovydas, kuris tėvui mirus perėmė palikimą ir tęsė su pašto stotimi susijusį darbą.
Kuvertų pradėti želdinimo darbai paruošė dirvą vėlesniems sodiniams. Savo tėvą Georgas Dovydas palaidojo miško jaunuolyne įrengtose kapinėse. Prieš mirtį ir jis pats pageidavo būti palaidotas šalia jo. Nidos gyventojai užsakė Kuvertams paminklą su ant postamento stovinčia vaza, kurioje senovėje buvo saugomos ne tik brangenybės, bet ir vanduo - gamtai pati didžiausia vertybė.
EDUARDAS ANTANAS JONUŠAS
Eduardo Jonušo aplankyta Nida ir ten patirti įspūdžiai buvo jam lemtingi visam gyvenimui. Čia jis aptiko benykstančio kuršininkų gyvenimo vaizdą (Nidoje dar gyveno nedidelė sugrįžusių kuršininkų dalis). Su kai kuriais iš jų artimiau susipažino E. Jonušas, apsigyvenęs Nidoje 1971 m. Menininkas trisdešimt metų paskyrė šio krašto, kuris pokaryje buvo sąmoningai naikinamas, etninės kultūros gaivinimui, ypač puoselėdamas ryškiausius krašto kultūros simbolius: krikštus, vėtrunges, kurėnus, žvejų namų architektūros elementus (lėkius ir vėjalentes).
Gilus kuršininkų dvasinio pasaulio supratimas įkvėpė E. Jonušą parengti apleistų senųjų Nidos kapinių rekonstrukcijos projektą ir atkurti antkapinius paminklus – krikštus. Jis vienas pirmųjų gilinosi į labai ryškų kuršininkų etninės tradicijos fenomeną – vėtrunges, sudarė jų piešinių kolekciją ir kartu su dailininku Rimantu Dichavičiumi parengė knygą apie vėtrunges, bet anuometinė valdžia neleido jos spausdinti. Taip pat rinko eksponatus Neringos istorijos muziejui.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gavęs brėžinius, Eduardas Jonušas pastatė pirmąjį pokario metais tradicinį žvejų laivą - kurėną. “Tai mano padėka tiems, kurie čia gimę, augę ir su šia žeme suaugę” (E. Jonušas). Šį kurėną, vardu “Kuršis”, galima pamatyti Nidos uoste arba supantis tolyje ant marių bangų.
Eduardas Jonušas buvo ne tik šio krašto etnografinio paveldo gaivintojas, bet ir menininkas. Kaip skulptorius, sukūrė savo pirmąjį darbą Nidoje – dekoratyvinę kompoziciją “Neringos vartai”, stovinčią prie įvažiavimo į Neringą ir įkūnijančią ryškius šio krašto simbolius - tris bures su vėtrungėmis. E. Jonušas daug prisidėjo gaivinant iš Kuršių nerijos kilusio žinomo mokslo ir kultūros veikėjo Martyno Liudviko Rėzos atminimą: ant Skirpsto kopos, netoli Pervalkos, stovi E. Jonušo sukurtas paminklas (1975 m.). Daugelyje Neringos viešųjų erdvių galima išvysti E. Jonušo kūrybą: pano „Darbas” puošia Neringos savivaldybės fojė, o dekoratyvinę kompoziciją „Pašto karieta” regime Neringos pašto eksterjere.
Eduardo Jonušo tapyboje, ypač ankstyvuoju laikotarpiu, pastele pieštuose darbuose dominavo Kuršių nerijos gamtos, etnografiniai motyvai. Vėliau visą savo kūrybingąjį laikotarpį skyrė paveikslų ciklams, kuriuose per simbolius perteikė savo išgyvenimus sovietinio gulago pragare.
Vienas žinomiausių šių laikų Neringos menininkų, miesto garbės pilietis, Gedimino ordino kavalierius, M. L. Rėzos premijos laureatas, E. Jonušas yra gyva krašto istorija. Mirė 2014 m., palaidotas Nidos etnografinėse kapinėse.
Nidos pakraštyje stovi skulptoriaus ir dailininko Eduardo Jonušo kūrybos dirbtuvės, kuriose 2016 m. įsteigta VšĮ „Eduardo Jonušo namai“.
VIKTORAS MILIŪNAS
Rašytojas, dramaturgas, vertėjas Viktoras Miliūnas 1961-1986 metais gyveno ir kūrė Nidoje.
1961 m. pusę dviejų galų žvejo namo G. D. Kuverto gatvėje Nidoje nusipirko Miliūnų šeima. Nors V. Miliūnas tada dar nežinojo, kad Nida jam taps viskuo - naujai atsivėrusiu smėlynų ir miškų pasauliu tarp jūros ir marių, kuriame jis suras save, ramybę, kūrybos įkvėpimą bei jam artimus pamario žvejus.
Pirmasis iš lietuvių inteligentų įsikūręs Neringoje, V. Miliūnas Nida „užkrėtė“ ir kitus: rašytojus, teatralus, dailininkus. Kol ant Urbo kalno nebuvo pastatyti Rašytojų kūrybos namai, Miliūnų pastogė vadinta neoficialiu „rašytnamiu“- kultūros žmonių susitikimų ir pokalbių vieta.
Nidoje rašytojas praleido ypatingą gyvenimo laiką – čia parašyti svarbiausi prozos kūriniai. Išėjo apie dešimt apsakymų ir novelių rinkinių: „Pirmoji meilė arba nusikaltimas“, „Juoda upė“, „Vestuvės „Paryžiuje“, „Evalduko vasara“, „Meilė ir neapykanta“, „Žaidimas be taisyklių“, „Piknikas Grabšto rage“, „Koncertas muziejuje“, „Vienas iš trijų“, „Evalduko metai“. Beveik visų apsakymų centre – Neringos žvejai: jų gyvenimai, papročiai, buitis, tarpusavio santykiai, meilė, darbas, kasdienybė. Visa tai atsiskleidžia dramatiškose istorijose, kupinose subtilaus humoro ir talentingo pasakotojo intonacijų. V. Miliūno valia paprasti nerijos žmonės atsidūrė literatūros scenoje. Iš gausios V. Miliūno kūrybos brandžiausiais laikomi būtent neišgalvoti Nidos gyvenimo aprašymai, sugulę į apsakymus ir noveles.
1990 m. rugpjūtį prie rašytojo Viktoro Miliūno namo Nidoje (G. D. Kuverto g. 6) atidengta nidiškio menininko Eduardo Jonušo sukurta ąžuolinė memorialinė lenta „Nidos metraštininkui“, bylojanti, kad čia 1961-1986 metais gyveno rašytojas Viktoras Miliūnas, su kuriuo E. Jonušas artimai bendravo. Dabar likęs darbo kambarėlis sename žvejų name, skaidrus šulinys, trys obelys.
Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno vardo viešojoje bibliotekoje (Pamario 53, Nida) saugoma dalis rašytojo archyvo: knygos, rankraščiai, laiškai, fotonuotraukos, asmeniniai dokumentai ar jų kopijos.