Advento pradžia kartu su A. Stanevičiaus fotoparoda "Jeigu tave užmirščiau, Jaruzale"
2016 11 25


Advento pradžią Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras "Agila" kviečia pasitikti pristatydamas fotomenininko A. Stanevičiaus parodą "Jeigu tave užmirščiau, Jaruzale", kuri bus eksponuojama centre (Taikos g. 4, Nida, Neringa) š. m. gruodžio 1 - 31 d.
Po kelių apsilankymų Šventojoje žemėje fotomenininkas Antanas Stanevičius patirtus įspūdžius pasidalija pristatydamas fotografijų parodas, kuriose atskleidžiama ne tik šventos vietos ir istoriniai Izraelio reliktai, bet ir peizažai, šiuolaikinė urbanistinė panorama, Izraelio žmonės.
„Eglės” leidyklos, leidybos paramos fondo „Bonifacijus” vadovas, žurnalistas, dvi poezijos knygas išleidęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys A. Stanevičius domisi ne tik nepažintomis šalimis, bet ir Klaipėda, jos uostu ir žmonėmis, Lietuvos gamtos vaizdais. Grįžęs iš kelionių jis patirtais įspūdžiais dalijasi pristatydamas užfiksuotus vaizdus fotografijose.
Surengtos parodos: „Krikščioniškasis Egiptas”, „Armėnija Ararato akyse”, „Lietuva Frankfurto mugėje”, „Namie ir svetur”,„Maktub”.
Tarp Chanukos ir Kalėdų
Atidarant fotoparodą Jeigu tave užmirščiau, Jeruzale...
Taravos Anikės, žiūrinčios į mus Klaipėdos Teatro aikštėje, sūnus, Įsruties kunigas, Frydrichas Partacijus (1643-1687) yra palikęs tokį Psalmės, Tremtinių giesmės, vertimą:
Pas vandenius Babyliono nusmutiti sėdėjom,
taip atsiminėm Ziono, nuoširdžiai verkt pradėjom,
Pakabinom dėl sielvartų daug urpų,
Vargonų gerų, anų ant didžiųjų gluosnių...
Dabartinis šios Tremtinių giesmės vertimas Šventajame Rašte yra toks:
Prie Babilonijos upių –
ten mes sėdėjome verkdami,
Siono kalną atsiminę.
Ant to krašto tuopų
Pakabinome savo arfas,
Nes mus į nelaisvę išvariusieji
Ten liepė mums giedoti,
Mūsų engėjai vertė mus džiūgauti,
Sakydami: „Pagiedokite mums Siono giesmių!“
Kaipgi galime mes giedoti VIEŠPATIES giesmę
Svetimoje žemėje?
Jeruzale, jeigu tave užmirščiau,
tenuvysta mano dešinė!
Teprilimpa man liežuvis prie gomurio,
jei apie tave negalvočiau,
jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!
Ps 137, 1-6
Šis šauksmas ir atodūsis aktualus ne vien žydams, bet ir mums, lietuviams. Pažįstamas nuo pirmųjų kazokų kulkų ir nagaikų, išginusių į Sibirą XIX a. pradžioje ir viduryje.
Jeigu tave užmirščiau, Lietuva – verkė tremtinės motinos galvijų vagonuose su stingstančiais ant rankų naujagimiais, dundant traukinių ratams 1941-aisiais ir po Antrojo karo į Laptevų jūros, Baikalo, Krasnojarko ar Karagandos pusę.
Jeigu tave užmirščiau, Lietuva – šnabždėjo lūpos Čikagos, Klyvlendo, Niujorko, Los Andželo ir Adelaidės bažnyčiose visą pusę šimto metų.
Mūsų kaimynai latviai, estai, ukrainiečiai ir patys rusai, armėnai, čečėnai – kas tik neturėjo ir neturi prarastosios Jeruzalės – savo tėvynės – jausmo!..
Ilgiausiai, net du tūkstantmečius, savo tėvynės buvo netekę žydai. Tačiau atkaklioji tauta, patyrusi persekiojimų ir neregėto baisumo holokaustą, rado jėgų sugrįžti į savąją Jeruzalę ir kakta atsiremti į Raudų sieną – sugriautosios Antrosios Šventyklos – vakarinę sieną.
Kokia patriotizmo pamoka kiekvienam mūsų! Koks raudos ir priesaikos pavyzdys: Jeigu tave užmirščiau, Jeruzale, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio...
Apmąstykime tai dabar, kuomet su šautuvu iš Tėvynės niekas nevaro.

Antanas Stanevičius