Smiltynės gyventojų kasdienybė po II pasaulinio karo – kas liko iš populiaraus XXa. pradž. kurorto?
2018 02 09

Smiltynė, savo aukso amžių pradėjo gyventi XX a. pradž., kai pastačius garsųjį kurhauzą, o turtingiesiems vasarnamius tapo jaukiu kurortu, į kurį vasaromis plūdo ne tik Klaipėdos miesto gyventojai, tačiau ir svečiai. Prieš II pasaulinį karą visa Smiltynės teritorija nuo marių iki jūros naudota aktyviam poilsiui: daug žaidimo, poilsio aikštelių, takų ir takelių link jūros ir mišku, ką šiandien galime sunkiai įsivaizduoti. Sunkiai tokią Smiltynę galėjo įsivaizduoti ir naujakuriai, kurie po II pasaulinio karo atvyko apsigyventi karo nuniokotoje vietovėje. Kai 1945 sausio 30 dienos rytą į Kopgalį įžengė Raudonosios armijos kariai, rado jį tuščią, nes tiek iš visos Kuršių nerijos tiek iš Kopgalio bei Smiltynės senieji gyventojai jau buvo pasitraukę. Taigi, kas liko iš populiaraus XX a. pradž. kurorto? Kaip naujakuriai matė tuometinę Smiltynę ir kaip ji skiriasi nuo dabartinės?
Naujieji gyventojai čia pradėjo keltis keliomis bangomis – pirmoji banga 1948 metais, kuomet jau buvo atnaujintas susisiekimas keltu Klaipėda-Smiltynė ir 1951-1956 metais antroji. Visi naujakuriai vienus ar kitus darbus pradėjo dirbti Neringos miškų ūkyje, įkurtame 1956 metais, kurio pagrindinis uždavinys buvo atstatyti karo nuniokotą kraštą (vien tik po II pasaulinio karo šiaurinėje nerijos pokario metais išdegė daugiau kaip 500 ha apsauginių želdinių, sodintų prieškaryje). Vietos gyventojai atsimena, kad į Smiltynę sezono metu atvykdavo dirbti apie 300, 400. Darbininkų, kurie važiuodavo noriai dėl geresnio atlygio, dažnai pritrūkdavo, jų tekdavo vežti papildomai iš šalia esančių kolūkių. Moterys taip pat prisidėdavo prie darbininkų ir šalia nemažo ūkio, kurį turėdavo prižiūrėti,- sodindavo žoles, ravėdavo daigynus.
Smiltynę ir Klaipėdą skiria marios, taigi, kaip žmonės kėlėsi ir kaip atrodė keltas? Smiltynėje žmones pradžioje keldavo barža, kuri buvo tempiama katerio ir talpindavo, daugiausiai, kelias mašinas. Vietos gyventojai atsimena, kad tai buvo atviras keltas, todėl žiemos sezono metu labai šaltas, nors žiemą dažniausiai plaukdavo vietinių žmonių vadinamas „buksyras“ (laivas vilkikas aut. past.), nes niekas kitas pro ledus nepraplaukdavo.
Aplinka, kurią matė naujakuriai, labai skyrėsi nuo tokios, kokia ji buvo Tarpukariu. Apskritai žmonės pasakoja, kad viskas buvo išnykę, kas stovėjo Tarpukaryje – kurhauzo restorano neliko, didžiojo restorano Strandhalle pajūryje nebebuvo, paviljonų link jūros taip pat. Žmonės atsimena, kad pradžioje netgi elektros tiekimas buvo ribotas – ją tiekdavo kelias valandas ryte ir kelias vakare. Parduotuvė, kaip pasakoja smiltyniškiai, netrukus atsirado kurhauzo kiemo fasado pusėje. Joje netrūko prekių ar jų būdavo net įvairesnių nei mieste, tad į Klaipėdą gyventojai galėjo nevažiuoti ir net, atvirkščiai, miestiečiai keldavosi čia apsipirkti. Įdomu, kad smiltyniškiai dėl to pykdavo ir miestiečiams liepdavo stovėti iš galo. Parduotuvė tapo ir savotišku susibūrimo centru, kur ir pasibardavo ir visas naujienas aptardavo. Kurhauzo didžiojoje dalyje gyveno šeimos, nors sąlygos čia buvo sunkios - jame iš viso gyveno apie 150 žmonių. Taip pat yra žinoma, kad Smiltynėje be parduotuvės buvo ir pradinė mokykla bei medicinos punktas. Jie buvo dabartiniame kavinės „Nerija“ pastate. Mokykla, buvusi pusiau rusų, pusiau lietuvių, - tikėtina, veikė neilgai. Yra žinoma, kad kavinė „Nerija“ 1976 metais jau buvusi, nes tuometinėje spaudoje aprašoma jos sėkmė: jos apyvarta siekia 300-400 rublių ir šalia 60 vietų alaus baras, kuriame per dieną parduodama po 300-600 litrų alaus.
Įdomu, kad kol Kuršių nerija nebuvo paskelbta kurortine vietove, žmonės čia gyveno ūkiškai ir laikė nemažai gyvulių. Smiltynė buvo ne išimtis. Vietos gyventojai atsimena, kad ūkį turėjo kiekvienas smiltyniškis, - kas laikė karves, kas jaučius pardavimui, kiti kiaules, žąsis. Pradžioje karves pamariais ar pajūriais ganydavo samdyti piemenys, po to jas ganydavo patys gyventojai. Štai viena gyventoja atsimena ir linksmą nuotykį: „žąsų turėjome tais laikais ir ančių, tai prisimenu turėjome ančių - paleido pasiganyti, tai išplaukė į kitą pusę ir nebegrįžo“. Neatsiejama žmonių gyvenimo dalis buvo ir daržovių auginimas daržuose, o pastarųjų vietą nurodo prie senųjų Smiltynės kapinaičių.
Kaip gi Smiltynė atrodė vasaros laikotarpiu? Visi apklausti gyventojai Smiltynės paplūdimį atsimena kaip sausakimšą. Tai gali būti susiję ir su tuo, kad tiek Smiltynė tiek Kopgalis buvo pasienio ruožas, todėl paplūdimys buvo pasiekiamas tik iki tam tikro taško. Pajūris uždaromas nuo 20.00 iki 6.00 val., toliau už betoninio kelio, esančio 3-ajame kilometre link Nidos, kiekvieną vakarą pasieniečiai išakėdavo, kad „pėdsakai liktų žymūs, kiekvieną dieną praeidavo kareiviai šalia, ten tik žengei žingsnį, tuoj švilpukas, bokštelis ten stovėdavo, jame sargybinis ir jeigu jau negrįžti tai vienas kareivis su automatu bėgdavo paskui ir parvarydavo“. Sezono metu svarbią vietą užėmė Jūros šventė, smiltyniškis atsimena, kad „kai vykdavo Jūros šventės tai faktiškai viskas vykdavo Smiltynėje. (…) Čia povandeniniai laivai plaukdavo, torpediniai kateriai, sportiniai lėktuvai skraidydavo. Parašiutininkas nusileisdavo į vandenį, tuoj priplaukdavo valtis. Tokia kaip šventė žmonėms pasižiūrėti. Tai prisirinkdavo žmonių, čia girininkija arklius turėjo (…). Tai pastatė dvi patrankas ant to kalnelio, prie kelto, o ten arklys netoli ganėsi. Kai šovė tos patrankos, tai tas arklys kaip ėjo, tai žmonės “čiut” spėjo bėgt jam nuo kelio (…)”.
Svarbią vietą užėmė ir jachtklubas, kuris, kaip atsimena vietos gyventoja „buvo vaikų gyvenimo centras. (...) Visi buriavom, (..). Buvo labai geras direktorius jachtklubo, jis buvo senas senutėlis, toks senas pastatas vietoje šito (...) ir mes vis bėgdavome pasižiūrėti, kai jau buvo atidarytas, ten jachtas suveždavo, tokie bėgiai buvo, (...) jachtas nuleisdavo ten, tai mes tais bėgiais.

Miško sodinimo darbai, 1965 m.

Apsauginio kopagūbrio tvarkymo darbai, 1965 m.

Neringos miškų ūkis Smiltynėje, 1958 m.
Parengė:
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija
Kraštotvarkos skyrius
Nuotr. KNNPd archyvo