Ilonos Daujotaitės Janulienės paroda skirta Lietuvos Tautinio kostiumo metams

Šis darbų ciklas yra neatsiejamas tęsinys tapybos parodos „Budėjimas“, praėjusiais metais apkeliavusios pusę Lietuvos nuo Šventosios upės Anykščiuose iki Baltijos jūros, Panemuniais šlovindama Lietuvos laisvės dvidešimt penktąsias metines.
„Tautinis kostiumas- tai išeiginiai kaimiečių drabužiai, tokie, kokiais mūsų protėviai vilkėjo, kai dar kiekvienas kraštas, kiekviena parapija laikėsi savo mados, ne tokios kaip jų kaimynai. Moterų kostiumai vieni iš archaiškiausių, pasiūti iš ypatingai plonų ir kokybiškų audinių, kurie nuo seno buvo skiriamasis baltų genčių bruožas. Raudonų siūlų ornamentai drabužio pakraštyje Aukštaitijos regione archeologai randa juos buvus prieš penkis tūkstančus metų“- rašė Diana Augūnaitė delfi.lt 2006 m. birželio 24 d.
Dailininkę Iloną Daujotaitę Janulienę jau seniai traukė , žavėjo ir jaudino skambi lietuvių tautinių rūbų ornamentika, lakoniškas krašto motyvų komponentų junginys, vidinė jų spalvų ir formų sąšauka bei ritmika , kurie skleidė meninę praeities buities tikrovę. Susidomėjimas tautodaile ir jos įsiterpimas į autorės meninio mąstymo erdves prie naujų plastinių idėjų ir impulsų nėra atsitiktinis. Ji visada vaidino žymų vaidmenį visoje ankstesnėje dailininkės kūrybos raidoje aktyvizuodama ir atgaivindama nacionalinių tradicijų pojūtį ir aktualumą. Išreikšdama lietuvių istorinių tautinių kostiumų spalvų turtingumą, jų dekoratyvumą nuolat pabrėžia subjektyvų, asmeniškai individualų savo išgyvenimą senolių estetikai.

Tapydama tokio žanro paveikslus Ilona neatsisako tiek piešinio, tiek spalvos detalizacijos išryškindama praeities estetinės vertybės pagal visus penkis etnografinius regionus. Nuo tiesioginių liaudies meno įvaizdžių bei motyvų dar pasuka į gilesnį liaudišką pasaulėvaizdį suvokdama pagrindinį principą- laisvą, intuityvų improvizacinį nusiteikimą traktuojant tapomą vieną ar kitą aprangos formą. Tapybos kūriniuose atvaizduodama dalį baltiškų apdarų, papuošalų bei tautinės aprangos fragmentų, suteikia savo kūriniams ekspresyvumo, dinamiškumo ir įtaigumo. Ilona Daujotaitė Janulienė tapydama šį ciklą laikosi pažodinio ir tikslaus tautiškų kostiumų ir jų detalių autentiško atvaizdavimo, suvokdama juos per įvairių etninių regionų spalvinę lyriką. Parodoje atsispindi dailininkės kūrybos ypatybė savo šviesia, labai jautria gama įsilieti į lietuviškų spalvų harmoningą ir dainingą ritmą. Kūrinių kompozicijos patraukia paprastumu ir lakoniškumu į skambų šviesiai spindinčių spalvų planą, kuris iš esmės ir lemia visą emocinę tautiniais motyvais tapybos parodą, padeda išvengti buitiškumo ir teikia visai parodai pakilios nuotaikos. Jaučiama, kad autorė dirba nuoširdžiai, savęs nevaržydama, nesprausdama per daug į temos rėmus, tačiau siekdama tikslios etnografinės kostiumų motyvų charakteristikos, taip pat išreiškia bendrą spalvų ir formų muziką, šviesos ir sutemų kontrastus. Tapo lietuves moteris, apsigaubusias baltais apdangalais, kepuraitėmis, spalvotais papuošimais, veidais, kupinais mįslingo ir švelnaus ilgesio. Ilonos kūrybos pilietiškumas, kūrinių vertybiškumas aktualia metų tematika atsispindi bet kuriame paveiksle ir susijungia į meniškai įtaigų kūrinį, visą parodą, mūsų tautinės atminties įamžinimą tapyboje, kuri paskiriama tautinio kostiumo metams Lietuvoje.
Autorė savo kūriniuose į paveldą įdėjo šiuolaikinį kontekstą ir užtvirtino jį tapyboje visomis spalvinėmis prasmėmis ne šiaip sau, o pateikdama žinią apie tai, kokius turime lobius iš praeities.
Ilonos Daujotaitės Janulienės kūrinių atskiras serijas yra įsigiję Raseinių krašto istorijos muziejus, Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilis, Lietuvos tautodailės fondai, Dailės parodų rūmai (dabar jie vadinasi Šiuolaikinio meno centras), Rusnės etnografijo kultūros ir informacijos centras, privatūs užsienio ir Lietuvos kolekcininkai. „Audiniai, juostos, tautiniai kostiumai, juvelyrika, senovės simboliai- visą tą žinojimą norisi pratęsti ir išreikšti jį ant drobės. Jeigu keliaučiau su paroda per pasaulio šalis- visur, kur tik bebūčiau, pristatyčiau Lietuvą, jos savitumus, pažinimą kitos šalies žmonėms, nes išreiškiu spalvomis dalykus, kurie istoriškai įdomūs, turintys kažką amžino . Tai tokia mano kūrybos meilė ir pagarba šimtmečių kultūrai“- kalba autorė apie savo tapybos parodą.
Ši paroda taip pat visus šiuos metus keliauja per Lietuvą nuo Molėtų krašto per Suvalkiją, Raseinius,Rusnę.
Nidoje atidaroma šių metų rugsėjo 9 d.
Birutė Liškauskienė