Nikolajaus ir Svetoslavo Rerichų tapybos reprodukcijų paroda Nidoje

Nikolajus Rerichas "Himalajai"
Nikolajus Rerichas "Vaidilos"
Nikolajaus Rericho (1874 – 1947) ir Svetoslavo Rericho (1904 – 1993) tapybos reprodukcijų paroda „GROŽIO KELIAI“, pažymint Neringos miesto paskelbimo Taikos miestu penktąsias metines Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ š. m. birželio 1 – 30 d.
Parodos atidarymas š.m. birželio 1 d., ketvirtadienį, 18.00 val.
Nikolajus Rerichas gimė 1874-tų m. spalio 9 d. Sankt Peterburge, šeimoje, kuri kilusi iš senovės skandinavų. Jis studijavo Menų akademijoje, lankė keletą Sankt Peterburgo universiteto fakultetų.
Nikolajus Rerichas buvo ne tik garsus dailininkas, bet ir didis mąstytojas, žymus keliautojas, istorikas ir archeologas, etnografas bei menotyrininkas, pasaulio kultūros vadovas. Jis puikiai derino rytietišką išmintį ir vakarietišką kultūrą. Nikolajus Rerichas įkūrė Jungtinių menų institutą, tarptautinį dailės centrą ir daugybę kitų kultūros židinių bei įstaigų, iš kurių vėliau Niujorke buvo įsteigtas Rericho vardo muziejus. Dailininkas svajojo, kad menas būtų artimas visiems žmonėms, taptų jiems gyvenimo būtinybe.
Nikolajus Rerichas pasiūlė pasaulio valstybėms priimti paktą dėl kultūros vertybių apsaugojimo karo metu. Šis paktas vėliau pavadintas Rericho paktu. Pakto simboliu tapo Pasaulio Vėliava. Pats Nikolajus Rerichas sakydavo, kad Paktas turėtų veikti, kaip Kultūros Raudonasis Kryžius.
Metams bėgant Nikolajus Rerichas įgijo pasaulinį pripažinimą bei šlovę ir kaip dailininkas. Jis dirbo tik jam būdingu stiliumi, buvo nuostabus koloristas. Nikolajaus Rericho darbai neapsakomi žodžiais. Juose dailininkas perteikė gilų tikrovės pažinimą, kitokio, nematomojo pasaulio vidinį patyrimą. Nikolajus Rerichas rašė, jog menas, kuris nekalba apie „kitą pasaulį“, nepriverčia apie jį galvoti ir jį pajusti arba vaizduoja tą pasaulį, kaip mūsiškis, nėra menas.
Nikolajus Rerichas kartu su žmona Jelena Rerich Lietuvą vienintelį kartą aplankė 1903 metais. Jis buvo sužavėtas Lietuva, nutapė keletą paveikslų: „Baltieji žirgai“, „Vaidilos“, „Perkūno namai“ ir kitus. Menininkas džiaugėsi, kad Lietuvoje suprantamos ir remiamos Pasaulio Vėliavos idėjos.
Jurgis Baltrušaitis – vienas mėgstamiausių Nikolajaus Rericho poetų, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulis jam taip pat buvo labai artimas. Harmoningas ritmo skambėjimas, spalvų daina – tarsi muzikos akordais persmelkta abiejų dailininkų N. Rericho ir M. K. Čiurlionio kūryba. Garsas, šviesa ir spalva – neperskiriami, - sakė Nikolajus Rerichas. Ir M. K. Čiurlionio, ir N. Rericho darbuose atsispindėjo gilus Dieviškojo prado suvokimas. Pasak Nikolajaus Rericho, žmonija egzistuoja ir vystosi amžinybėje, kurioje praeitis, dabartis ir ateitis tarpusavyje susijusios ir neperskiriamos. Erdvė ir laikas – begalybė ir amžinybė nesuvokiamos be gyvenimo, egzistuojančio nesuskaičiuojamomis formomis. Visa tai, apie ką Nikolajus Rerichas kalbėjo, ką stengėsi atskleisti pasauliui, visa jo daugialypės kūrybos išraiška buvo pagarba Šventajai Dvasiai, Dievui ir Šviesai.
Visa jo filosofinė ir dailės kūryba (apie 7 tūkstančiai paveikslų) – dar iki galo neatrasti lobiai, kurie laukia, kol žmonės pagaliau bus pasirengę priimti juos savo sąmone ir širdimi.
Sviatoslavas Rerichas – grožio šauklys
Sviatoslavas Rerichas – žymus dailininkas, tarptautinių premijų laureatas, akademikas, didis išminčius, kurio dosnias dovanas dar turėsime deramai įvertinti ateityje.
Sviatoslavas Rerichas buvo puikus portreto meistras. Tai ypatingai atsiskleidžia jo tapytuose tėvo ir motinos, o taip pat daugelio žymių ir paprastų žmonių portretuose. Jo paveiksluose – ne tik dvasingi ir ypatingai charakteringi žmonių veidai, bet ir ryškios peizažų spalvos.
Sviatoslavo Rericho devizas kūryboje ir gyvenime buvo: „Visuomet ir visur siekime Grožio !“
Šviesą ir spalvas spinduliuojanti Sviatoslavo Rericho tapyba atskleidžia nuolatinį gyvenimo judėjimą, būdingą Visatai ir Žmogui.
Sviatoslavas Rerichas apie savo kūrybą rašė: „Raktas į mano paveikslus, į mano kūrybą – mano požiūryje į gyvenimą. Jis įvairiapusis. Aš myliu gyvenimą, aš visuomet gilinausi į jį. Domėjausi ne tik žmonių gyvenimu, bet ir gamta – visu Gyvenimu. Niekas nesuteikia man tiek palaimos ir džiaugsmo, kaip pasinerti į gamtą ir skaityti jos išminties knygą.
Ir šis džiaugsmas, kurį jaučiu susiliedamas su gamta, ir yra raktas į mano kūrybą, į mano paveikslus.
Indijoje apie jį rašyta: „Sviatoslavas Rerichas – tokia pat gigantiška figūra, kaip ir jo Tėvas – ir savo kūryba, ir gyvenimu“.
„Jo meistriškumas pasiekęs tobulybę. Sviatoslavo Rericho paveiksluose, kaip ir Tėvo drobėse, yra tas nenusakomas „kažkas“, kas suteikia kūriniams nemirtingumo. Kitaip tariant, jo menas – jogos rūšis, Grožio Jogos, tai vienas iš būdų išsivaduoti. Remiantis senovės Indijos raštais, tai ir yra tikrasis visų menų tikslas, o didysis menas turi ne tik skatinti šviesius jausmus, bet ir pakylėti žmogų į dvasios karaliją“.
„Sviatoslavas – vakarietiškas dailininkas su Rytų išminčiaus širdimi... menininkas – tyras gyvenime, kuriantis gerus darbus, kilnus žodžiais ir dvasingas savo siekiais“.
Dvasinga Indija visuomet traukė didžiuosius dailininkus, menininkus ir mąstytojus. Sviatoslavas Rerichas buvo vienas jų. Jo kūryba buvo glaudžiai susijusi su Indijos gyvenimu ir šios šalies kultūra. „Daugiausia mano paveikslų,- sakė jis,- yra pašvęsta Indijai, todėl, kad aš gyvenu Indijoje, todėl, kad aš norėjau pavaizduoti Indijos gyvenimą, tą gyvenimą, kuris mane ypatingai traukė, žavėjo ir kuris galbūt mane pakerėjo.“
Ne tik šimtus šviesą skleidžiančių drobių paliko Jis žmonijai, bet ir negęstančią savo sielos ugnį, savo mintis, kurios liko greta mūsų, apšviesdamos mums kelią. Jis rašė:
„Nelengva pakeisti kieno nors požiūrį, bet tai įmanoma, ir tai praktiškiausias mūsų gyvenimo kūrimo kelias. Tobulėti visuomet sunku, bet tuo pat metu už tobulėjimą geriausiai apdovanojama. Visuomet prisiminkime, jog mūsų gyvenimas turi būti nuolatinis veržimasis į tai, kas šviečia mums iš amžinybės gelmių.“
Vėliau Sviatoslavas Rerichas parašys žodžius, kurie ir šiandien skamba tarsi linkėjimai mums visiems:
„Gerai žinote, jog gyvenimas pilnas nesklandumų, sunkumų ir išbandymų, kurie mums reikalingi, kad mes juos įveiktume, tapdami tvirtesni, stiprindami savo būdą, ruošdamiesi geresnei ateičiai.
Sunku derinti du siekius, vieną – siekti aukštosios dvasinės patirties, kitą – kurti geresnį ir praktiškesnį gyvenimą šioje žemėje. Abu šie keliai būtini, ir abu gali būti suderinti, jei širdyje būsime įsitikinę, jog mūsų gyvenimo tikslas – mūsų tobulinimasis, vystymasis; antra vertus, pasistengsime pagerinti mus supančią aplinką, kad sukurtume geresnę ateitį savo vaikams ir lengvesnį gyvenimą mums patiems.“
„Visais laikais iškiliausius žmones valdo vienintelis troškimas – sukurti tobulesnę ir humaniškesnę visuomenę. Toji kūryba prasideda nuo mūsų pačių, +nes kiekvienas esame visuomenės dalelė.“
„Pajuskite lamę, jog jums duota didi galimybė žengti keliu, vedančiuBegalybėn.“
Sviatoslavas Rerichas nesiūlė jokių nepaprastųtobulinimosi receptų. Visa labai paprasta ir kiekvienam pasiekiama, jei tik labai trokštama. Kas dieną tapti truputį geresniu nei vakar, savo darbą šiandien atlikti geriau nei vakar. Išmokti pastebėti Grožį ir mus supančiame pasaulyje, ir gamtoje, ir mene. „Laimė – mumyse pačiuose, - sakė Jis. – Ir turite tikėti ateitimi.“
„Jei mes žvelgsime į žmoniją kaip į vieningą šeimą, kurioje kiekvieno gyvenimas ir gerovė priklauso nuo kitų gerovės ir gyvenimo, tuomet dauguma sunkumų atkris patys.“