Laisvės avanpostas Nidos smėlynuose
2020 08 31

Rugpjūčio 23 - iąją žmonės vėl susikibo gyvąja rankų grandine, išreiškiančią laisvo žodžio viltį. Tik šįkart jungiant ir tuos, kurie šiandien vis dar sunkiai kovoja už savo laisvę. Jei nusikeltume laiku 31-erius metus atgal į Baltijos kelio išvakares, ant Parnidžio kopos, atsidurtume didelėje nidiškių minioje, šventose Mišiose, kurias aukojo tuometinis pirmasis Nidos klebonas kun. Edmundas Atkočiūnas OFM ir brolis pranciškonas kun. Sigitas Jurčys OFM (dabar Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centro įkūrėjas ir Klaipėdos miesto garbės pilietis). Šventoji Eucharistijos auka buvo aukojama ant akmens meistro pranciškonų brolio Viliaus Gabrieliaus Orvido OFM dovanoto altoriaus. O tas Altorius – tai trys akmenys, kuriuos Edmundas Atkočiūnas ir Alvydas Rakauskas ką tik atvežė iš Orvidų sodybos nuo Salantų.
Po Mišių Nida ištuštėja, žmonės išvažiuoja į Baltijos kelią. “Viskas 1989-ųjų Rugpjūčio 23-ąją buvo valandomis aišku, altoriaus nepaliksime stovėti ant Parnidžio kopos, jis stovės ten, kur Viešpats parinks”,- galbūt, omenyje turėdamas dažnus milicijos areštus ir panieką šventiems dalykams, pasakoja Alvydas Rakauskas. Ši mintis pastatyti altorių kopose, atokiau nuo žmonių judėjimo, atokiau nuo civilizacijos šiandien gali būti priimta su nuostaba ir klusimu „Kodėl taip?“ Bet tuo metu tai buvo pats geriausias sprendimas.
Pasiėmę tik virves akmens luitams tempti, keturi broliai pranciškonai - Egidijus Gricius, Gediminas Numgaudis, Artūras Paulauskas ir Alvydas Rakauskas išeina į maldos, atgailos ir pasninko žygį Nidos smėlynuose.
Didžiausią luitą, tikriausiai altoriaus mensą, tempia G. Numgaudis ir A. Rakauskas, kitus du - A. Paulauskas ir E. Gricius. Artėja sutemos, broliai pernakvoja ir tęsia savo žygį toliau. Jų jėgos senka. E. Gricius prisimena ėjimą į sutartą vietą pasiimti vandens ir ypač ryškius kvapus: “Pakilau ant smėlio keteros ir jaučiu - ten duonos kvapas, ten kavos, to niekada gyvenime daugiau neteko patirti.”
Po trijų parų žygeivius visiškai apleidžia jėgos. Jas išsekina alkis, troškulys ir gūsingas jūros vėjas su lietumi. Nedidelėje vėjo pustomo smėlio dauboje pranciškonų broliai surenčia altorių, kuris vėliau tampa jaunimo ir piligrimų iš užsienio religinės traukos centru. Vyksta pamaldos ir susibūrimai. Po altoriumi užkastame trilitriniame stiklainyje, populiariai pravardžiuojamame „slovike“, žmonės palieka raštelius su maldomis, padėkomis ir palinkėjimais.
Bėgant metams ir slūgstant iškovotos nepriklausomybės euforijai išsisklaidė ir maldininkų minios, išvažiavo broliai, pasikeitė laikai, o kopų altorių padengė pustomo smėlio sluoksnis. 2019 metais vykusios ekspedicijos metu Kuršių Nerijos nacionalinio parko direktorei Aušrai Feser pavyko rasti V. Orvido altoriaus pagrindą - šis momentas užfiksuotas šiuo metu kuriamame dokumentiniame filme “Nešėm kol pavargom”|“Stumbled Over a Stone” (rež. V. Gradeckas, 2021) Likusių altoriaus dalių paieškos yra tęsiamos pasitelkiant neinvazines grunto tyrimo technologijas.