Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba
2020 07 09

Liepos 2 d. Vilniaus Rotušėje įvyko Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sertifikatų įteikimo iškilmės. Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamybos vertybė. Šiuo metu greta vėtrungių yra 31 vertybės, kurios įtrauktos į sąvadą (įskaitant kryždirbystės, sutartinių ir Baltijos šalių dainų ir šokių švenčių tradicijas, kurios įrašytos į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą).
Paraiškos teikėjas – Neringos savivaldybės administracija. Paraiškos rengėjai – Edita ir Gintautas Beržinskai. Sertifikatą Neringos merui įteikė NLKC direktorius Saulius Liausa.
Vetrungiu sertifikatas.pdf
Kuršių marių vėtrungės yra savitas, unikalios puošybos Kuršių marių žvejų kūrybos reiškinys, turintis ne tik vėjo kryptį nurodančią, estetinę, bet svarbiausia – identifikacinę paskirtį. Marių burvaltes – kurėnus – ženklinti vėtrungėmis pradėta 1844 m. Jas įvedė Prūsijos karalystės žvejybos inspekcija žvejybai kontroliuoti: kad žvejai nepažeidinėtų jiems skirtų žvejybos plotų ribų bei būtų lengviau kovoti su brakonieriavimu. Vėtrungių atsiradimo pradininku laikomas vyriausiasis Kuršių marių karališkasis žvejybos inspektorius (fišmeisteris) Ernstas Wilhelmas Beerbohmas (1786–1865), gyvenęs netoli Ventės rago buvusiame Muižės dvare.
Dabartinių vėtrungių pirmtakės buvo 2 prūsiškų pėdų ilgio ir 1 prūsiškos pėdos pločio (62,4 x 31,2 cm) skardinės ar medinės plokštės, su atitinkamu kaimui priskirtu geometriniu ženklu, nudažytu tam tikromis kontrastingomis spalvomis: Kuršių nerijos kaimų ženklai – juoda ir balta, rytinio kranto – raudona ir balta, pietinio – geltona ir mėlyna. Vėtrungės gale tvirtinama raudonos ir baltos spalvų vėliavėlė. Apie 1890 m. žvejai ėmė puošti šias spalvines lenteles: priešvėjinę ir viršutinę dalį papildė įmantriais mediniais kiaurapjoviais raižiniais. Puošybos elementų motyvai pasirenkami iš artimiausios aplinkos, derinant ir su senoviniais abstrakčiaisiais simboliais: juose susipynė valstybingumo, religinių simbolių, stilizuotų aplinkos objektų motyvai, tarp kurių dažnai regime bažnyčias, švyturį, žvejų namus, laivus, žmonių ir gyvūnų figūras. Populiarūs vėtrungėse alegoriniai tikėjimo, meilės bei vilties simboliai - kryžius, širdis, inkaras, bei tekančios saulės motyvas. Vėtrungės turėjo beveik pastovius matmenis: ilgis – 114–116 cm, neskaitant vėliavėlės, aukštis – 40-45 cm, mediena: ąžuolas arba uosis – rėmo kartelėms, liepa, gluosnis ar alksnis – kiauraraščiams pjaustiniams. Po Pirmojo pasaulinio karo skiriamoji laivų ženklų paskirtis sumažėjo, tačiau atsirado komercinė paskata kurti ir pjaustyti vėtrunges – jas mielai įsigydavo turistai.
Vėtrunges pamario bendruomenės priima kaip savęs identifikavimo ženklą, dažnai jas vadina vizitine kortele ar mediniu pasu. Vėtrungių gamybos amatas šiuo metu vystomas visame pamario krašte švietėjiškais tikslais. Jos – patrauklus, įsimintinas kraštą reprezentuojantis ir turizmui taikomas ženklas bei suvenyras. Praeitį ir šiandienos pamariečiams svarbius simbolius jungiančios vėtrungės dažnai puošia vietinių gyventojų namus. Šiaurinės Kuršių nerijos dalies kaimų vėtrungių ženklus įamžino Neringos herbas.
Nuotraukų autorius: Gintautas Beržinskas