Neringos gyventojai tapo įkvėpimu belgų fotomenininkei: portretai bus eksponuojami Gente
2019 11 12

„Pirmą kartą į Kuršių neriją atvykau 1996 m. Tai buvo mūsų su vyru (Arūnas lietuvis) povestuvinė kelionė, – ilgą pasakojimą apie savo pirmąją viešnagę Neringoje pradeda Els Dierick: Belgijoje gyvenanti ir kurianti fotomenininkė. – Atsidūrėme savotiškame rojuje: buvo vasara, graži gamta, erdvūs paplūdimiai, aukštos kopos, vėsūs miškai ir, mano didelei nuostabai, iš visų pusių vanduo!“
Vėliau porai gimė keturi vaikai. Visa šeima kas kelerius metus atvykdavo atostogų į Neringą. „Pusiasalis tapo gerai pažįstamas, jaučiausi kaip namie. Kai po dvidešimties metų mūsų santuoka iširo, atrodė, jog praradau teisę ar argumentą čia būti”, – prisipažįsta E. Dierick.
Dviprasmiški jausmai paskatino moterį giliau pažinti Kuršių nerijos ir čia gyvenančių žmonių istoriją. „Buvau šokiruota, kiek daug praeities traumų, skaudžių istorijos lūžių išgyveno ši romantiška vieta. Fantastiškai gražios kopos palaidojo ištisus kaimus, priversdamos gyventojus trauktis ir kurtis naujose gyvenvietėse. O vietos žmonių maitintoja jūra, nors duodavusi maisto, atimdavo namus. Po Antrojo pasaulinio karo beveik visi senieji gyventojai išvyko arba buvo prievarta ištremti, o pusiasalis apgyvendintas atvykėliais. Man tai pasirodė itin skaudūs procesai”, - stebėdamasi pasakojo E. Dierick.
Anot jos, Kuršių nerijos istorija privertė susimąstyti, kaip žmogus įleidžia šaknis, kaip žemės lopinėlis ilgainiui tampa „tavo“ vieta, namais. „Net paplūdimyje išsitiesę pledą laikinai apibrėžiame šią teritoriją kaip savo. Beveik kiekvieną dieną stebime naujienų vaizdus apie „kilnojamus“ žmones Vidurio Rytuose, pabėgėlių krizę Europoje. Ar dažnai pagalvojame, ką jaučia žmogus praradęs namus? Juk namų jausmas susijęs ne tik su materialiais dalykais. Ne mažiau svarbūs santykiai su pažįstamais žmonėmis, bendros patirtys ir bendra istorija“.
Fotomenininkė savo svarstymus nusprendė apibrėžti vaizdais, fiksuodama akimirkas vietinių Neringos gyventojų namuose. „Taip pat norėjau ištirti, kaip vadinamoji nekintanti prigimtis yra susijusi su laikinais žmonėmis. Man asmeniškai tai tapo būdu parodyti Neringos dabartį“, - mintimis dalijosi pašnekovė.
Nusprendusi įgyvendinti savo sumanymą Els Dierick į Neringą vyko skirtingais metų laikais. Vasarą mėgavosi gamtos vaizdais, fotografavo turistus. O rudenį atvyko susipažinti su vietiniais žmonėmis: kunigu Rimvydu Adomavičiumi, žurnaliste, Neringos kultūros almanacho „Dorė“ autore Raimonda Meyer ir jos šeima, mokytoja, knygų autore Aldona Balsevičiene ir jos vyru dailininku Sauliumi Ihamu, Neringos neįgaliųjų draugijos įkūrėjos Raisos Kazlauskienės šeima, uosto kapitonu Karoliu Atkočaičiu, ilgamete Thomo Manno kultūros centro direktore Vitalija Terese Jonušiene.
Pasak fotografės, kiekvienas sutiktas žmogus Neringoje turi savitą ir kartu labai stiprų atsidavimą vietos bendruomenei, o asmeninės istorijos vertos knygos puslapių. Els neringiškių namuose praleisdavo keletą valandų, bandydama sužinoti, kas kiekvieną jų sieja su Kuršių nerija, kaip vietiniai mato šio nuostabaus krašto dabartį ir ateitį.
„Pastebėjau, kad dauguma herojų pabrėžia istorinės sąmonės reikšmę bendruomenei. Be dokumentų ir kitų šaltinių, čia svarbios asmeninės žmonių istorijos. Šiuo požiūriu itin reikšmingi Raimondos Meyer, Aldonos Balsevičienės darbai. Tai savotiška kova su laiku. Senoji karta pamažu išeina. Nelengva prakalbinti praeitį“, - sako E. Dierick.
Paklausta, kas daugumą sutiktų žmonių, jos manymu, sieja su Kuršių nerija, Els susimąsto: „Kiek žmonių, tiek ir skirtingų atsakymų. Kai kam tai šeima, darbas ir prisiminimai. Tačiau bendras vardiklis, nepriklausantis nuo amžiaus, yra gamta, galimybė šioje aplinkoje būti savimi, patirti harmoniją“.
Menininkė sako supratusi, jog turizmas vietiniams – nėra absoliutus gėris. Viena vertus, turizmas generuoja pajamas, kita vertus – sukelia nepatogumų. Nidos uosto kapitonas Karolis Atkočaitis pasidalijo iškalbingais skaičiais. Nidos uoste anksčiau buvo 60 švartavimosi vietų, dabar jų – 160. Atitinkamai pakilo ir užimtumo lygis. „Manau, jog Neringos kelias – tvarus turizmas, pajamų ir poveikio gamtai bei bendruomenei pusiausvyra“, - įžvalgomis dalijosi moteris.
Kelios dešimtys Els Dierick sukurtų vietinių Neringos gyventojų portretų ateinančiais metais bus eksponuojami Belgijoje, Gento mieste.
„Liko tokių įspūdžių, kurių neįmanoma užfiksuoti fotoaparatu ar papasakoti žodžiais, – prisipažįsta menininkė. – Sekmadienio mišios pilnutėlėje Nidos bažnyčioje, nepakartojamas kunigo Rimvydo balsas, Aldonos Balsevičienės ir jos vyro Sauliaus Ihamo degantis optimizmas. Norėtųsi taip pasenti... Uosto kapitono Karolio pokštai, jog neringiškiai yra apsėsti valymo: būna laimingi tada, kai gali grėbti lapus ar valyti sniegą. Kvapni Raisos Kazlauskienės pagaminta žuvienė ir iki ašarų sujaudinęs pokalbis. Ypatinga Eduardo Jonušo namų aura ir muziejus: šią vietą linkėčiau atrasti kiekvienam iki šiol nebuvusiam. Jaučiu, kad kada nors tikrai grįšiu į Neringą, tik greičiausiai jau ne vasarą, o žiemą.“
Els Dierick sako esanti be galo dėkinga visiems, kurie padėjo įgyvendinti šį projektą, atvėrė savo namų duris, pasidalijo gyvenimu.