Neringos – Lietuvos kultūros sostinės 2021 – forumas: rezidencijų patirtys ir naujų kūrybinių užmojų anonsas
2019 12 11

Gruodžio 10 d. Neringoje vyko vienas pirmųjų renginių skelbiančių žinią: „Neringa – kultūros sala“, bei anonsuojančių 2021-uosius Neringos – Lietuvos kultūros sostinės – metus.
Neringos savivaldybėje vykusiame forume „Kūrybinių rezidencijų plėtra“ dalyvavo, patirtimis dalijosi ir diskutavo per pusę šimto kultūros lauko atstovų iš visos Lietuvos: biudžetinių įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų vadovai, kultūros projektų vadybininkai, menininkai, vienaip ar kitaip susiję su kūrybinių rezidencijų veiklomis.
„Šis forumas – tai vartų atkėlimas ir pasiruošimas Lietuvos kultūros sostinės programai. Į jį susirinko ištikimiausi miesto draugai, bendraminčiai, – sveikindamas renginio svečius kalbėjo Neringos savivaldybės mero pavaduotojas Narūnas Lendraitis. – Lietuvos kultūros sostinės programos kryptys buvo pradėtos formuoti dar 2015-2017 m. Vienas didžiausių iššūkių šiandien – pradėtas ir dar nebaigtas Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ statybų ir rekonstrukcijos projektas. Su šio objekto atsiradimu siejami pokyčiai ne tik kultūros ir meno, bet ir kituose sektoriuose. Visgi, turime turėti ir planą B, kad numatytas proveržis įvyktų. Visuose projekto etapuose, nuo pasiruošimo iki įgyvendinimo, itin svarbus vaidmuo tenka partneriams.“
Nidos forumo „Kūrybinių rezidencijų plėtra“ organizatoriai – Neringos savivaldybė, Nidos KTIC „Agila“ bei Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras, veikiantis Nidoje. Forumą įgyvendinti padėjo solidus būrys partnerių. „Tai unikalus ir retas momentas, kai draugėn gali sueiti ir mintimis pasidalinti labai įvairių, pradedant žanrais ir baigiant juridiniais statusais, organizacijų atstovai. Mes visi esame kultūros produkto ir, dar svarbiau, estetinės vertės kūrėjai. Ieškosime atsakymo, kokios yra mūsų stiprybės, bendrybės, kurios leistų susitelkti, drauge kuriant estetinę vertę“, – kalbėjo šio forumo partnerio, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.
Nidoje prieš du metus duris atvėręs Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras – Neringoje jau veikiančios kūrybinės rezidencijos pavyzdys. „Neringos savivaldybė išsiskiria savo požiūriu į kultūrą. Likus metams iki kultūros sostinės projekto pradžios, pradedame kalbėti apie pačias šaknis, kūrėjus. Jiems būtinos erdvės kūrybai, bendradarbiavimui, tarpusavio jungčių paieškoms, – kalbėjo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė Laura Juchnevič. – Įsteigę Tarptautinį vertėjų ir rašytojų centrą atradome dar glaudesnį ryšį su kūrėjais, sumažinome atotrūkį tarp kūrėjo ir skaitytojo. Dirbdami Neringoje, tikimės rasti bendrų vardiklių su kitomis rezidencijomis“.
Kultūros forumą „Kūrybinių rezidencijų plėtra“ moderavusi Goda Giedraitytė pažymėjo, jog drauge su Klaipėda ir Palanga rengdama Europos kultūros sostinės paraišką, Neringa daug dalykų išieškojo ir išgvildeno. Rezidencijų tema projekte buvo viena svarbiausių, ryškiausių. „Neringai būtų pavojinga užsidaryti lokaliame kontekste. Atraskime tai, ką besiruošiant 2021-iesiems galėtume nuveikti kartu. Linkėčiau, kad Neringa išlaikytų tinkamą pagreitį, o Lietuvos kultūros sostinės metai būtų tik bendrų gražių darbų pradžia“, – linkėjo G. Giedraitytė.
Forumo metu Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ direktorė Edita Lubickaitė pristatė Kūrybinių rezidencijų programą – vieną iš keturių Lietuvos kultūros sostinės projekto dalių. Be didžiųjų infrastruktūros objektų visoje Neringoje atsiranda nauji kūrybiniai taškai ir mažesni objektai Preiloje, Juodkrantėje, Nidoje. Pristatyti Neringos privalumai ir problemos kūrėjų akimis.
Forumo metu nekart grįžta prie temos, kas traukia kūrėjus į Kuršių neriją: pirmykštė gamta, galimybė susitelkti kūrybai, savotiškas pabėgimas nuo civilizacijos. Thomo Manno kultūros centro direktorė, dr. Lina Motuzienė priminė apie Nidoje veikusį Hermano Blodės viešbutį, palaipsniui tapusį Nidos dailininkų kolonijos centru. Šioje meno kolonijoje praėjusiame šimtmetyje rezidavo per 300 menininkų. Anot L. Motuzienės, Thomo Manno kultūros centras vienas pirmųjų Neringoje pradėjo steigti rezidencijas menininkams: „Mūsų siekis, iš naujo aktualizuoti ir lietuviškąją auditoriją supažindinti su Nidos meno kolonijos palikimu. Kuriame skirtingas veiklas apimančius turistinius maršrutus.“
Thomo Manno kultūros centro direktorė pateikė išbandytų, sėkmingų vietinio ir tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Įgyvendinant projektą su tarptautiniu vertėjų ir rašytojų centru „Halma Network“, pavyko realizuoti rašytojų mainus. Kitas sėkmingas projektas – „Literature in Flux“ – padėjo aktualizuoti Česlovo Milošo kūrybą. T. Manno kultūros centras drauge su Nidos meno kolonija ir Goethe's institutu sudaro galimybes atvykti menininkams iš viso pasaulio. Savo kūrinius rezidentai pristato Thomo Manno festivalio metu.
Forumo metu trumpai pristatytas Arenshopo miesto pavyzdys – savotiška Neringos ateities vizija: nedidelis kurorto miestelis kuriame veikia daugybė meno muziejų, privačių ir valstybinių iniciatyvų. Arenshope pridėtinė vertė sukurta iš istorinės dailininkų kolonijos palikimo. „Svarstant apie naujas rezidencijas Neringoje, reikėtų padiskutuoti, kuo Neringa galėtų būti išskirtinė kūrėjams. Tokių vietų, kaip Nida, Europoje yra nemažai. Koks būtų mūsų esminis išskirtinumas? Kokia forma bendruomenė įsilies į menininkų rezidencijų veiklas?“ – klausimus kėlė L. Motuzienė.
Viena plačiausiai žinomų šiuo metu Neringoje veikiančių kūrybinių rezidencijų – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Kolonijos direktorė Egija Inzule forumo metu pristatė tarptautines rezidentūros programas, kūrybinių dirbtuvių erdves, galimybes doktorantams. Nidos meno kolonijoje kasmet reziduoja 13-15 menininkų. „Su rezidencijų projektu mes vis dar eksperimentuojame. Siūlome dvi naujas rezidencijas, viena jų orientuota į miško architektūrą. Ir toliau būsime kūrybine erdve, besiruošiantiems Venecijos bienalei“, - sakė E. Inzule.
Nidos meno kolonija skatina institucijos atvirumą bendruomenei, įsileidžia ir tokias iniciatyvas kaip jogos, kulinarijos klasės.
Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro Nidoje administratoriaus Algimanto Seselskio teigimu, toks centras – Lietuvoje analogų neturintis projektas. „Turime lyg mažą kūdikį, kurį prižiūrime, vystome ir svarstome, kas iš to bus. Vienas uždavinių – sukurti sistemą, padedančią užsisakyti rezidentūras mūsų centre, pasirengti komunikacijos planą, kaip šią rezidentūrą Nidoje pristatyti tarptautiniu mastu“, - kylančiais iššūkiais dalijosi A. Seselskis.
Neringoje jau esama ir privačių, verslo iniciatyvų, poilsiautojams skirtas rekreacines erdves pritaikant menininkams. Vienas tokių projektų – „Auksinės kopos“. „Iš savivaldybės ir bendruomenės jautėm, kad komplekso izoliavimas ir uždarumas būtų neigiama savybė. Ieškojome būdų kaip atlikti savo socialinę prievolę, parodyti pavyzdį, kaip verslas gali kooperuotis su bendruomene. Siekiame, kad jaunoji karta dalyvautų meno atsiradimo procese. Komplekse bus privati dviems menininkams pritaikyta rezidencija su atskirtomis gyvenimo ir kūrybos erdvėmis. Veiks multifunkcinė salė, vieša ekspozicijų erdvė. Įrašų studijoje bus galima pakankamai profesionaliai kurti muziką. Terasų pagalba bus sukurta lauko galerija“, - tiek savo turiniu, tiek ir forma įspūdingą projektą pristatė „Auksinių kopų“ direktorius Artūras Razgūnas. Sutapimas ar ne, nauja menininkams atvira erdvė veiklą planuoja pradėti Lietuvos kultūros sostinės metais, 2021 m. birželį.
Dar vienas forumo metu pristatytas rezidencijos pavyzdys – jau 22 metus vykdomas tarptautinis projektas „Vasaros media studija“, kasmet suburianti per 50 vizualaus meno kūrėjų (režisierių, scenaristų, aktorių, kompozitorių ir kt.). Dirbtuvės, vykstančios dvi vasaros savaites, reziduoja Neringoje. Kasmet jų metu sukuriama per 10 trumpametražių fimų: dokumentinių ir vaidybinių.
„Sunkiai įsivaizduojame projektą, vykdomą ne Neringos krašte. Čia kino kūrėjai turi visas galimybes kūrybiškai vystyti idėjas. Visas gamybinis kino klasteris yra koncentruotas Vilniuje. Tuo tarpu Neringoje susikuriantys kontaktai toliau vystomi kitose vietose. Mums tai palanki erdvė dėl skirtingų lokacijų. Turime išskirtinį kraštovaizdį. Greta Klaipėdos senamiestis, industrinės erdvės, kurių taip pat reikia menininkų idėjų realizavimui. Kita vertus, ir pačioje Neringoje mes keliavome: buvo reziduojama Nidoje, Juodkrantėje, pastaraisiais metais – Preiloje. Iššūkių kelia apgyvendinimo klausimai. Jaučiame ne tik dalyvių apgyvenimo vienoje vietoje poreikį, bet ir darbo erdvių stygių: garso įrašų studijos, vaizdo montažinės“, – įžvalgomis dalijosi „Vasaros media studijų“ koordinatorė Vaiva Martišauskaitė.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas teigė, jog scenos menams Neringa nėra palanki dėl infrastruktūros ir sezoniškumo. „Tai neleidžia prigyti scenos menams taip, kaip mes norėtume. Turbūt todėl projektuojant rezidencijų porgramas reikėtų įtraukti tiek bendruomenę, tiek ir turistus, kad pavyktų pasiekti skaitlingą kiekį dalyvių“, - sakė J. Sakalauskas.
Anot jo, šiandien svarbu atsakyti į keletą svarbių klausimų: kokie Neringos savivaldybės ir Nidos KTIC „Agila“ tikslai: jungiantys bendruomenę, skatinantys turizmą, vystantys rezidencijų programas ne sezono metu ir kt. „Aiškumas menininkams palengvintų buvimą čia. Scenos menams ypač svarbi infrastruktūra. Visoms su akademine muzika susijusioms iniciatyvoms aktualūs akustiniai erdvių parametrai. Taip pat finansavimo klausimai. Iki šiol Neringos savivaldybė pasižymėjo nedideliu kultūros projektų finansavimu. Galėtų būti daugiau Neringos miesto savivaldybės bei „Agilos“ iniciatyvos teikiant europines paraiškas. Tai turėtų būti nuoseklus darbas: tiek investuojant į kietąsias veiklas, tiek ir į minkštąsias“, - teigė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas.
J. Sakalausko manymu, teatro veikla rezidencijose galėtų vystytis operos ir baleto inkubatoriaus forma: kūrėjai galėtų čia išbandyti naujas kūrybines idėjas. Galėtų vykti operos studijos veikla, vokalo pamokos. „Labai svarbu suprasti, kad šurmulio kūrėjams nereikia. Vasaros metu vykstančios rezidencijos nėra tiek efektyvios, kiek ne sezono metu“.
Pianistas, garso režisierius ir žurnalistas Šarūnas Meškys forumo metu pasidalino savo koncentruotos, trumpos ir labai sėkmingos rezidencijos patirtimi, kuri, anot jo, tapo jo muzikinės kelionės po Lietuvą, santykio su Neringa, ypatingo karjeros laiko pradžia. Trumpa keleto dienų rezidencija, apsistojant Nidos meno kolonijoje, buvo skirta muzikinio vaizdo klipo kūrimui. Nidoje sukurtas klipas laimėjo Yanno Tierseno vaizdo klipų konkursą „MyEUSA“. „Menininko kelyje rezidencija yra ne pats svarbiausias taškas, bet esant tam tikroms situacijoms ji padeda, pritraukia“, - sakė Š. Meškys.
Vilniuje veikiančio tarpdisciplininio edukacijos, rezidencijų ir parodų centro „Rupert“ veiklos pradžia – 2014 m. Anot centro direktorės Julijos Reklaitės, programa pradėjo veikti nepriklausomai nuo erdvės, pastatas sekė iš paskos. „Rupert“ veikia trys programos: rezidencijos, alternatyvi edukacija ir viešoji veikla. Rezidencijų programa skirta įvairių sričių profesionalams. Pastebima tendencija, jog vis daugiau menininkų nori atvykti trumpam. Per metus centras priima apie 25-30 rezidentų, apsistojančių čia 1-3 mėn. Paraiškų į 30 vietų sulaukiama per 500. Geografija labai plati: Didžioji Britanija, JAV, Nyderlandai ir kitos Europos šalys.
Pasak J. Reklaitės, „Rupert“ centras oganizuoja ekskursijas, nori suteikti rezidentams daugiau žinių apie nacionalinį kultūros lauką. Vyksta atviros paskaitos, dirbtuvės. „Rezidencijos ne visuomet pasibaigia produktų pristatymais. Edukacinė ir viešoji programos leidžia plėsti partnerysčių tinklą. Atsirinkdami rezidentus visada atsižvelgiame į metų temą ir kitų institucijų planuojamą tinklelį. Pasikviečiame Lietuvos ir užsienio ekspertus. „Rupert“ vykdo pradinę atranką, ekspertai – tolesnę“ – įstaigos veiklos specifika dalijosi. J. Reklaitė.
Pasak tarpdisciplininio centro direktorės, rezidencijų ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje yra pakankamai daug. Iš pažiūros atrodo, kad visos jos vykdo panašią veiklą. „Mes „Rupert“ matome kaip kuruojamą rezidenciją. Atsirinkdami menininkus, analizuojame juos platesniame veiklų kontekste. Institucija formuoja temą ir ją pjausto įvairiais pjūviais, naudodama įrankius jai išdiskutuoti ir atskleisti. Turint ribotus resursus, susitelkti į metų temą, mūsų manymu, yra teisingas sprendimas. Atsižvelgiame ir į nacionaliniu mastu tvyrančias temas. Vienas kriterijų – menininkas turėtų būti lietuviško kultūros lauko, arba mūsų temos kontekste. Ilgesnėje perspektyvoje tai sukuria tvaresnį ryšį su rezidentu. Rezidencija negali egzistuoti kaip fizinė erdvė. Ji turi turėti būdus savo veikloms skleistis“, - apibendrina J. Reklaitė.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme tarptautinė menininkų rezidentūra pradėjo veikti 2009 m. Ją pristatydama KKKC atstovė Inga Norkūnienė teigė, jog atviru šaukimu menininkams ir rezidentams kviečiama prisidėti prie įstaigos tikslų: atskleisti miesto savitumą ir identitetą, edukuoti ir bendradarbiauti su švietimo įstaigomis. Per metus rezidenciją aplanko iki 8 menininkų – tarptautinių projektų menininkai, veikiantys prie parodos ar Lietuvos kultūros tarybos finansuojamų projektų menininkai.
„Apjungus šiuos 3 sluoksnius, matosi rezidencijų kryptis. Mokame menininkams stipendijas, aprūpiname priemonėmis, leidžiame naudotis kūrybinėmis dirbtuvėmis“, - pasakojo I. Norkūnienė. Ji taip pat paminėjo Patricijos Gylytės rezidentūrą, kurios metu vaikams buvo leidžiama keisti menininko darbą, jį aktualizuojant Klaipėdai. Taip pat Portugalijos menininko Diego Mačado viešojo meno kūrinį Klaipėdos koklių motyvais.
Kauno menininkų namų rezidencijų programos kuratorius Edvinas Grinkevičius prisipažino, jog steigiant naują programą norėjosi permąstyti, koks yra bendras rezidencijų programų poreikis. Kilo daug klausimų. Ar laikais, kai šiuolaikinis menas ir kultūra įsipareigoja prisiimti daugiau socialinės atsakomybės, standartinės menininkų rezidencijos formatas, kviečiantis kūrėjus izoliuotis ir atsidėti kūrybai, vis dar aktualus? Ar menininko izoliacija dar aktuali? Kodėl kultūriniame žemėlapyje pasigendame specifinių rezidencijų, akademikams ir kitų sričių atstovams? Ar rezidencijos gali veikti kaip aktyvizmo ir socialinio dialogo forma?
„Lietuvoje maža rezidencijų akademikams ir kuratoriams. Didelė atskirtis tarp šiuolaikinio meno kūrėjo ir bendrojo kultūros lauko. Norėdami sukurti naują dialogo formą, įsteigėme rezidencijas kuratoriams iš Rytų Europos regiono, siūlome strategijas, kaip galime vystyti savo autentiškumą, atsisakant Rytų Europos gėdos konteksto. Į šią rezidenciją kviečiami kuratoriai iš Baltijos šalių“, - naujos formos rezidencijos pavyzdį pristatė E. Grinkevičius.
Pasak jo, su vietos bendruomenėmis reikėtų dirbti atsargiai ir nediletantiškai: „kai visi kultūros lauko operatoriai konkuruoja tam pačiam „katile“, įtraukties momentas atsiranda, tačiau nebūtinai jis naudingas bendruomenei. Kalbant apie prieinamumo politiką, reikėtų į tai struktūriškai pažiūrėti. Vien rezidencijų programa vargu ar gali veikti. Tvariausia, kai visos organizacijos veiklos persidengia. Tai ilgalaikis procesas, kurį galime atlikti tik tuomet, kai nuolat perklausiame savęs tų pačių mano minėtų klausimų.“
Daugelis puikiai prisimena prieš dvejus metus Klaipėdoje atsivėrusią „Menų zoną“. „Jei Kaunas kelia klausimą, ar reikia dar vienos rezidencijos, tai mes manome, jog Klaipėdoje vienos, čia esančios, tikrai nepakanka“, – ironizavo „Menų zonos“ vadovas Darius Vaičekauskas. Pasak jo, „Menų zonos“ veikla tapo reikalinga alternatyva, kurią žmonės, bendruomenė rinkosi ir ne rezidentūrų metu.
LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas atkreipė dėmesį į meninio turizmo tendenciją. „Nebūtinai tai, ką menininkas siūlo, yra nuoširdu ir gera. Kita vertus, gali būti sudėtinga rasti sąsajų su vietos bendruomene dėl skirtingo šiuolaikinio meno suvokimo, kultūros vartojimo įpročių. Todėl svarbiausias rezidencijų tikslas turėtų būti ne bendruomenių įtrauktis, o meninio produkto kokybė“, - įsitikinęs J. Sakalauskas.
Pasak Neringos savivaldybės mero pavaduodojo Narūno Lendraičio, reikėtų rasti balansą tarp to, ką rezidentas veikia, t.y. pasiduoda laisvai kūrybos dvasiai, ir santykio su vietos bendruomene. Galima veikti ir su vietos kūrėjais arba atskiromis socialinėmis grupėmis: „Jei kalbame apie Lietuvos kultūros sostinės programą, laikausi nuomonės, jog turime kalbėti apie darbą su vietos bendruomenėmis ir pokyčius“.
Forumo metu nekart nuskambėjo mintis kurti bendrą menininkų-rezidentų duomenų bazę, visų veikiančių rezidencijų informacinę platformą. Taip menus atstovaujančioms organizacijoms būtų gerokai patogiau fokusuoti savo mintis ir planuoti veiklas.
Po Neringos savivaldybėje vykusio forumo, Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre vyko seminaras kultūros vadybininkams „Kūrybinių rezidencijų steigimas ir plėtra“. Jį vedė Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vystytoja ir buvusi vykdomoji direktorė dr. Rasa Antanavičiūtė.