Renata Kilinskaitė: antrąkart tuo pačiu keliu neinu
2020 03 10

Kuršių nerijos nacionalinio parko projektų koordinatorė Renata Kilinskaitė prisipažįsta, jog darbas Neringoje buvo jos sena svajonė. Kuršių nerija nuolat apdovanoja kvapą gniaužiančiais vaizdais. Juos gamtos fotografiją pamilusi mergina fiksuoja įspūdingose nuotraukose.
Renata, kaip atsidūrėte Neringoje?
Dirbti Neringoje buvo sena, tačiau truputį primiršta svajonė. Esu klaipėdietė, tačiau daug metų gyvenau net ne pajūryje – Vilniuje, vėliau Kaune. Pernai grįžusi į Klaipėdą nusprendžiau, kad pats metas tą savo seną svajonę įgyvendinti. Vasaros metu dirbau Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų centre, dabar – projektų koordinatore.
Ko dažniausiai teiraujasi į Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją užsukantys žmonės?
Kas antras vokietis klausia, ar Neringoje tikrai yra briedžių ir kur juos pamatyti. Juokauju, jog čia ne zoologijos sodas, tad tikslios vietos nepasakysime. Dažnai briedžiai sutinkami prie Alksnynės, Naglių rezervate. Tuo tarpu lietuviai mus neretai painioja su turizmo informacijos centru. Sulaukiam ir tokių klausimų, kur yra Neringa ar nacionalinis parkas.
Labai įdomus segmentas – ne sezoniniai turistai. Šie žmonės paprastai atvyksta ieškoti ryšio su gamta, domisi aplinka, čia esančiomis augalų ir gyvūnų rūšimis. Dirbant nacionaliniame parke privalu žinoti apie gamtą, tad džiaugiuosi pradėjusi gamtos gidų mokslus. Mokomės ne tik iš vadovėlių, atvyksta patys geriausi specialistai iš visos Lietuvos ir užsienio, turime daug išėjimų į gamtą. Pavyzdžiui, šį savaitgalį gamtoje ieškojome valgomų augalų – apgraužėme visą Kuršių neriją.
Kaip manote, ar tampame sąmoningesni jautrios, trapios aplinkos atžvilgiu, ar paisome rekomendacijų ir draudimų?
Manau, kad taip. Gerėja ne tik žmonių kultūra ir supratimas, kaip derėtų elgtis gamtoje, bet ir saugomų teritorijų komunikacija – draudimus keičia paaiškinimai, kodėl negalima vienaip ar kitaip elgtis. Kai žinai, jog rezervate negalima lipti ant smėlio, nes čia gyvena tokie reti, į Raudonąją knygą įrašytį smėlynų gyvūnai kaip smėlinės auslindos ar auga tik Kuršių nerijoje aptinkamos baltijinės linažolės, negalima drumsti ramybės perintiems jūriniams ereliams ir dirvoniniams kalviukams, tai sustabdo nuo kenksmingo gamtai veiksmo. Kita vertus, žmogaus smalsumas taip pat yra suprantamas. Todėl parko darbuotojai kartais organizuoja pažintinius žygius į rezervatus žiemos metu, kuomet neperi paukščiai, miega augmenija – tai taip pat yra būdas supažindinti su jautria teritorija.
Į darbą iš Klaipėdos vykstate dviračiu. Ilga kelionė...
Dviračiu važiuoju šviesiuoju metų laiku, tad dabar laukiu, kol pailgės dienos. Kelionė trunka apie 2,5 val. į vieną pusę. Deja, grįžti nesiseka taip pat greitai. Vis stabteliu, kažką pamatau. Man ne į naudą keliauti savo transportu į darbą. Autobusas kas kita – įsėdi ir nuveža į vietą. Kai važiuoju pati, nuolat pamatau ką nors, dėl ko verta stabtelti pakeliui: tai briedžiai, tai įspūdingas saulėlydis...
Ar fotoaparatas nuolatinis jūsų palydovas? Kada susidomėjote fotografija?
Fotoaparatą nešiojuosi nuolat. Tiesa, nelaikau savęs profesionalia fotografe, nes iš to negyvenu. Fotografuoju tik tai, kas man yra įdomu. Fotografija pradėjau domėtis prieš gerą dešimtmetį. Šis hobis turbūt labiausiai buvo inspiruotas kelionių, kurių įspūdžiai linkę išblėsti, jei jų neužfiksuoji. Man visad patiko gyvūnų, paukščių fotografija, tačiau jai reikia ypatingai geros technikos, daug laisvo laiko, tad palieku tai ateičiai. Dabar dažniausiai fotografuoju gamtos peizažus.
Prieš kelis metus padariau ilgesnę pertrauką nuo visų darbų, norėjosi apgalvoti, ką iš tiesų noriu veikti toliau. Gimė mintis hobį paversti darbu. Taip gimė Facebook puslapis „Renata Kilinskaitė Photography“. Išbandžiau ir komercinę, renginių, asmeninių švenčių fotografiją, bet supratau, kad tai – ne man.
Vasarį buvo atidaryta jūsų fotografijų paroda Klaipėdoje. Koks buvo kelias iki jos?
Kai prieš septynerius metus pirmąkart paklampojau po pelkes, buvau sužavėta jų magija, ėmiau reguliariai keliauti, ieškodama pelkių Lietuvoje ir už jos ribų. Fotografavau, skaičiau apie pelkes mokslinę literatūrą, domėjausi pelkių mitologija. Parodoje „Vandens žemėje: pasakiškos pelkių paslaptys“ sukauptos fotografijos iš pelkynų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – per 30 darbų.
Mane ypatingai žavi pelkių parytinis grožis, kai jas gaubia rūkai. Krikščioniškame naratyve pelkė asocijuojasi su pragaru, velniais, tuo tarpu pagoniškuoju laikotarpiu pelkės buvo garbinamos kaip mūsų sergėtojos. Parodoje eksponuojami siurrealistiniai pelkių vaizdai nukelia į greta mūsų egzistuojantį visiškai kitokį – dvasių ir nepažabojamų chaoso jėgų − pasaulį, kur peržengiamos tvarkingo ir racionalaus pažinimo ribos.
Tiesa, dirbant nacionaliniame parke, atsivėrė kitas – gamtinis – matmuo. Tad ir pelkės ėmė dominti ne vien iš mitologinės, bet ir iš gamtinės pusės.
Esate gidė, organizuojate įvairius žygius. Panašu, kad pastaruoju metu žygiai tapo itin populiarūs.
Gide dirbu nuo 2012 metų, o žygius organizuoju apie penkerius metus. Per šį laiką žygių populiarumas ypatingai išaugo, jie pritraukia šimtus žmonių. Dar neseniai buvusi nišinė pramoga, dabar žygiai tampa savotišku trendu. Ne tik pavieniai žmonės, bet ir organizacijos renkasi žygius vietoj įprastų susibūrimų uždarose patalpose.
Žmonių, einančių į žygius, lūkesčiai skirtingi. Vieniems svarbu iššūkis – įveikti kilometrai. Man pačiai distancija nėra svarbi. Mano tikslas – parodyti žmonėms tas vietas, kurių jie greičiausiai nėra matę. Mėgstu viena išeiti į gamtą. Draugai, kolegos klausia, ar nebaugu vienai. Anaiptol! Didžiausias malonumas išeiti ten, kur visiškai nėra žmonių. Klajoju, antrąkart tuo pačiu keliu neinu. Turbūt dėl to visad traukė į Kuršių neriją, mėgdavau čia atvykti ir žiemą, ir ankstyvą pavasarį.
Šį kraštą jau gana gerai pažįstate. Išduokite paslaptį, kada Kuršių nerija fotogeniškiausia?
Didžiausias Kuršių nerijos kraštovaizdžio turtas yra kopos ir smėlynai. Ir žinoma, dveji vandenys. Žiūriu visiems priešinga kryptimi: kai prasidėjus audrai žmonės bėga nuo jūros, aš – link jos. Rugpjūčio pabaigoje - rugsėjo pradžioje, prasidėjus audrų sezonui, jūra dovanoja fantastiškus vaizdus. Saulei tekant ir leidžiantis mano favoritas – Naglių rezervatas.
Rugpjūtis ir rugsėjis šiame krašte, turbūt, fotogeniškiausi. Tuomet atsiveria didžiausi kontrastai. Žemė būna įšilusi, o paryčiai šalti, susidaro rūkai, atmosfera sluoksniuojasi. Rugpjūtį ir rugsėjį, rekomenduoju giedrą naktį stebėti žvaigždes - tuo metu puikiai matosi Paukščių takas. Kuršių nerijos kopos – turbūt geriausia vieta tam. Beje, žvaigždės itin ryškios ir dabar, kovą.
Kasdien turbūt po 10 kartų užeinu į Lietuvos hidrometeorologijos puslapį Meteo.lt. Jei skaitmeninės prognozės paryčiais numato rūką, tai man yra ženklas, jog šiąnakt miegosiu nedaug – laukia pasivaikščiojimas su fotoaparatu. Nuolat pasitikslinu, kada teka ir leidžiasi saulė.
Nuotraukos: Renata Kilinskaitė Photography

Rūkas Kuršių nerijoje
Naglių gamtinis rezervatas
Paukščių takas virš Parnidžio
Iš parodos „Vandens žemėje: pasakiškos pelkių paslaptys“