Filmo „Purpurinis rūkas“ peržiūra

Felikso Rozinerio apysakos „Purpuriniai dūmai“ sukurtas filmas prasideda erdvia, saulėta Jeruzalės panorama ir pagrindinio herojaus svarstymu, ar jam vykti į kelionę liudyti prieš Vladą, įtariamą Holokausto byloje. Jozefo (personažą vyresniame amžiuje vaidina Arkadijus Vinokuras) prisiminimai taps sudėtingu, bet sykiu ir aiškiu atsakymu į jo abejones – liudyti ar atleisti, gyventi toliau ir neleisti plisti keršto virusui? Viskas čia gerai, tik apmaudu, kad egzaltuota, lyg iš seno didaktiško filmo atklydusi balso už kadro intonacija tampa erzinančiu trukdžiu suprasti filmo išeities taškus (garsas filme, deja, išliks pažeidžiamiausia vieta).
Simbolinę spindinčių kupolų panoramą, dangaus mėlį ir pasaulio kaip žvilgsniu neaprėpiamos erdvės jausmą keičia Jozefo prisiminimai apie niūrų pokarį, mišką, provincijos miestelį, ribotą erdvę, kurioje privalo išsitekti ir išgyventi visi – iš Sovietų Sąjungos pakraščio į Rūkų miestelį nublokštas Joškė, partizanų būrys su Vladu priešakyje, Daugėla ir jo duktė, sovietų milicininkai, statytiniai, išdavikai…
Atsakymai į Jozefo klausimus sau pasiveja kartu su pasakojimu. Filmas (ir santūraus dailininkų darbo dėka) stebėtinai vientisas, nors rutuliojasi trijuose laiko sluoksniuose – pagrindinį siužetą įrėminančioje dabartyje, pokariu ir ikikariniuose Joškės vaikystės prisiminimuose. Visi jie vienaip ar kitaip paaiškina ne tik veiksmus, bet ir personažų sielų „peizažus“. Filme tyliau ar garsiau suskamba okupacijos ir partizaninio karo, Holokausto ir prisitaikymo, tremties ir pokarinio susvetimėjimo, baimės, individualizmo temos.