Lietuvos spaudos fotografų klubo paroda

2018 03 11 - 2018 05 14
Nidos KTIC „Agila“, Taikos g.4
Pati paroda skirta prisiminti 1990 metų kovo 11 dienos istorines akimirkas kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tuo metu Seime buvo ne daug fotografų, tad ir išlikusių istorinių nuotraukų nėra daug. Tuo metu dar niekas nefotografavo mobiliaisiais telefonas, nes jų tiesiog nebuvo, o ir fotografų technika nebuvo tiek ištobulėjusi, visi fotografavo tik su juostelėmis. Todėl kai kurios nuotraukos gali atrodyti ne taip techniškai tobulai kaip norėtųsi pagal šių dienų standartus, tačiau tuo metu tai buvo geriausia kas buvo Lietuvoje.
Parodos pavadinimo pasirinkimą atskleis paskutinis Romualdo Ozolo straipsnio sakinys
Romualdas Ozolas Iš knygos „Lietuva. 1990–1993 metai. Istorija karštomis pėdomis“
Kai kalbama apie dalykus, kurie tautos ir valstybės istorijoje sudaro epochą, labiausiai mėgstama ieškoti, kada tai prasidėjo, o ypač – nurodyti tikslią datą. Niekas neprasideda tiksliai, nes laiką, kurį galima pavadinti pradžia, žymi keletas ar keliolika faktų, galimų laikyti pradžia. Tai reiškia, kad naujo meto dvasia ieško išėjimo į dienos šviesą ir yra bendrą raidos tendenciją reiškiančių įvairių sambūrių, judėjimų, akcijų lemiami faktai.
Naująją – Atgimimo meto – visuomenės būseną ryškiausiai išreiškė mitingai, o iš jų bene charakteringiausiai – pirmas didysis mitingas Vingio parke, vykęs 1988 m. liepos 9 d. Rugpjūčio 23-iosios mitingas jau buvo kitoks – Atgimimo rūsčios dvasios prasiveržimas. Skaidrus jos pliūptelėjimas buvo liepos 9 d., ir pirmieji nepriklausomybės metai buvo tokie pat – šviesių minčių, šviesių nepriklausomybės vilčių metai.
Tie metai baigėsi 1990 m. vasario 24-osios rinkimais, kuriuose Sąjūdis netgi per pirmąjį turą laimėjo didžiumą vietų: 72 iš 141, tik aštuoniolika žmonių į Aukščiausiąją Tarybą įėjo ne pagal Sąjūdžio remtųjų platformą. Tada mes visi buvome išvarginti rinkimų kampanijos maratono, nes po keletą kartų per dieną rinkėjams aiškinome Sąjūdžio tikslus ir uždavinius, mūsų pačių žmogiškąsias viltis ir iliuzijas. Visas pasaulis jautė, kad su Sąjūdžio pergale į Tarybų Sąjungos pertvarką ateina naujas ir labai svarbus politinio gyvenimo faktas ir veiksnys.
Ruošimasis pirmajai naujojo šaukimo sesijai prasidėjo, galima sakyti, tuoj po rinkimų. Ir Sąjūdyje, ir už Sąjūdžio būstinės vyko balsų skaičiavimas, jėgų grupavimas. Šis balansas gana aiškiai buvo juntamas jau tada, kai kovo pradžioje deputatai ėmė rinktis į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Parengiamuoju laikotarpiu buvo sukurtas Sąjūdžio deputatų klubas, kuriame pradėta svarstyti nuostatas, procedūras, kandidatūras ir t. t. Dirbo įvairios grupės ir komisijos. Jos rengė dokumentų projektus, svarstė dokumentų pateikimo tvarką, valstybės struktūros ir pobūdžio klausimus. Jau tada buvo padaryti kai kurie apsisprendimai, nulėmę visą tolesnį mūsų darbo ir gyvenimo vyksmą. Svarbiausi iš jų – tai pačios Aukščiausiosios Tarybos, tada dar Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, statuso bei pakeitimo Laikinuoju pagrindiniu įstatymu klausimas. Visa kita iš esmės buvo šių sprendimų sekmuo.
Lietuvos valstybę pertvarkydami Lietuvos Respublika ir postuluodami savo ikiokupacinio valstybingumo tęstinumą, o patys pasivadindami Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba Lietuvos išrinkti deputatai apibrėžė visą mūsų valstybės atkūrimo programos radikalumą, prieštaringumą ir sunkumus.
Žinodama ryžtingas Lietuvos deputatų nuotaikas Maskva skubėjo sukviesti naują TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, išrinkti TSRS prezidentą ir įgalioti jį tokiais kaip Lietuvos atvejais veikti visais jam prieinamais operatyvaus reagavimo būdais. Galimi TSRS Konstitucijos pakeitimai, leidžiantys suspenduoti respublikų įstatymus, nuostata, kad Tarybų Sąjungos jurisdikcija yra viršesnė už respublikų jurisdikciją, aiškiai turėjusi būti išsakyta šitame suvažiavime, paskatino ir Lietuvos deputatus nustatyti pirmosios sesijos pradžią. Norėjome, kad ne tik tarptautinės teisės požiūriu, bet ir Tarybų Sąjungos Konstitucijos atžvilgiu mūsų nepriklausomybės atkūrimas būtų teisėtas, ir dėl to Nepriklausomybės atkūrimo aktas turėjo būti paskelbtas dar iki III TSRS liaudies deputatų suvažiavimo. Suvažiavimas turėjo prasidėti kovo 12 d., todėl mes sesiją pradėjome kovo 10 d. Valstybės atkūrimo darbas prasidėjo kovo 11 d. ir vyko priimant jau anksčiau sutvarkytus bei įvairių grupių parengtus dokumentų projektus. Aštuoni dokumentai buvo priimti dar kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos dokumentai. Vienuoliktuoju dokumentu pakeistas valstybės pavadinimas ir herbas, 12-uoju atkurta Lietuvos Respublika kaip nepriklausoma valstybė.