"SKRYBELĖTOSIOS" tapybos darbų paroda

Ričardas Tuskenis
Ir štai atsiradau, tik spėjo gelsti lapas… Gimiau 1967 metais rugsėjo 14 dieną. Mama sakė, kad tais metais buvo daug obuolių, o jų gausybė pranašauja karą. Bet, ačiū Dievui, karo nebuvo.
Kadangi atėjau pasaulin gan spalvingu metų laiku, tai ir pradėjau viską spalvinti. Iš pradžių tik mintyse. Po to ant sienų, popieriaus...
Paūgėjau kažkiek. Pradėjau mokytis Vaikutėnų aštuonmetėje mokykloje Utenos rajone. O kai jau dešimt sukako, mamytė, pastebėjusi, kad man spalvinti patinka, nuvežė į Utenos vaikų dailės mokyklą. Ten per stojamuosius gavau vieną keistą patirtį: visi vaikai turėjo daug piešinių ir daug pieštukų, o aš piešinių neturėjau išvis, o ir pieštuką turėjau tik vieną. Bet, matyt, turėjau dar kažką, nes priėmė ir mokė ketverius metus.
Betgi gimiau rudenį, todėl teptuko iš rankų ir nebepaleidau... Pirmają savo „SKRYBĖLĖTĄJĄ“ nutapiau pirmajam Vilniaus LIFE festivaliui. Šį mano kūrinį nupirko vokietis, jis, pasirodo, kolekcionavo paveikslus su skrybėlėmis. Skrybėlės man taip pat patinka. Gražūs buvo laikai, kai žmonės vaikščiojo skrybėlėti. Ilgą laiką prie jų nebuvau net prisilietęs.
Akys - žmogaus sielos veidrodis, jos parodo išgyvenimus: džiaugsmą, liūdesį, flirtą... Kaip pažiūrėsi. Skrybėlėtųjų madmuazelių personažas atspindi žavią asmenybę, todėl nesinori per daug „įnešti“ savęs. Nesinori pažeisti to jausmo ir nuotaikos.