Vecekrugo kopa

Per visą Kuršių nerijos pusiasalį yra susiformavusi stambių kauburių juosta. Ją geografai pavadino didžiuoju kopagūbriu. Vidutinis didžiojo kopagūbrio aukštis yra 25-30 metrų, plotis – 400-1200 metrų. Senosios smuklės – Vecekrugo (Wetzekrugo) kopa ties Preila yra aukščiausia kopagūbrio viršūnė visoje nerijoje, siekianti 67,2 metrų aukštį. Jos pavadinimas kilęs nuo kuršiško žodžio vece – senas ir kruogs – smuklė. Visa kopa apaugusi kalninės pušies (lot. pinus montana) masyvais. Ši pušis Kuršių nerijoje pradėta sodinti XIX a. viduryje. Jos sodinukai buvo vežami iš Danijos. Dėl gerai išsivysčiusios, paviršiniuose sluoksniuose išsidėsčiusios šios pušies šaknų sistemos judrus kopų smėlis buvo puikiai sutvirtintas.
Vecekrugo kopa – vienas iš iškalbingiausių smėlynų sutvirtinimo pavyzdžių. Didžiojo kopagūbrio formavimosi procesas prasidėjo XVI – XVII a., kuomet, masiškai iškirtus miškus – natūralų barjerą, nerijoje buvo išjudinti smėlynai. Genamos vėjo, smėlio smiltys ėmė keliauti nuo jūros rytų kryptimi, laidodamos po smėlio kalnais medžius, namus ir net ištisus kaimus. Pajutę artėjančią žūtį vietos gyventojai XVIII a. pabaigoje ėmė taisyti savo klaidas. Buvo pradėti kompleksiniai kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai. Pirmiausia kopos buvo tvirtinamos mechaninėmis užtvaromis: 30-40 cm aukščio šakų ar nendrių tvorelėmis, kurios tveriamos išilgai ir statmenai vyraujantiems vėjams (kvadratais). Vėliau į tvorelėmis apribotus plotelius sodinti žoliniai augalai ir medžiai, dažniausiai kalninė pušis. Smėlio dirvožemio praturtinimui naudotas marių mergelis ir dumblas. Kopų papėdėse ir slėniuose buvo užveisiami paprastosios pušies bei lapuočių miškai.
Lankytojai Vecekrugo kopą lengvai gali pasiekti tiek nuo pagrindinio kelio Nida – Smiltynė, tiek ir nuo dviračių tako jungiančio Preilos ir Nidos gyvenvietes. Ant kopos viršaus įrengta apžvalgos aikštelė.