Kuršių nerija – siauras pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Ši teritorija anksčiau vadinta Kopomis, Randavomis, Pajūriais, Užmariu. Kuršių nerijos gamta labai trapi, reikalaujanti nuolatinio dėmesio.

Šiaurinė ir didžiausia Kuršių nerijos dalis priklauso Lietuvos respublikai: šiaurinis pakraštys – Klaipėdos miesto (0,8 tūkst. ha), o likusi dalis (apie 25,6 tūkst. ha) – Neringos savivaldybės. Kita dalis, kurioje yra Pilkopos (Morskoje), Rasytės (Ribačij), Šarkuvos (Lesnoje) ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Pietuose (ties Zelenogradsku) Kuršių nerija susijungia su Sembos pusiasaliu.

• Kuršių nerijos plotas – 180 km²;
• Kuršių nerijos ilgis – 98 km, lietuviškoji dalis – 52 km;
• Paplūdimio plotis – 10-50 m;
• Plačiausia vieta yra ties Bulvikio ragu (4 km į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8 km;
• Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje – 380 m;
• Miškai užima 6852 ha (70 proc. sausumos).

1961 m. Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės – Nida, Juodkrantė, Pervalka, Preila ir Alksnynės viensėdis – sujungtos į Neringos miestą.

Neringoje šiuo metu nuolat gyvena apie 2,6 tūkst. gyventojų.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Kuršių nerija – 97 km sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, kurią daugiau kaip prieš 5000 metų suformavo jūros bangos ir srovės, smėlis ir vėjas. Bėgant amžiams kova tarp jūros, smėlio, vėjo ir miško buvo labai permaininga, smarkiai varginusi čia gyvenusius žmones, tačiau būtent pustomo smėlio ir augmenijos priešprieša ilgainiui suformavo dabartinę Kuršių neriją.

1991 m. čia buvo įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Išskirtinis Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementas – slenkančio smėlio kopos. Kuršių nerijos nacionalinio parko augmeniją sudaro apie 900 augalų rūšių (iš kurių 31 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą), čia sutinkama apie 40 rūšių žinduolių ir net apie 300 rūšių paukščių (per Kuršių neriją eina Baltosios – Baltijos jūrų migracinis kelias). Nuolatos čia gyvena geniai, strazdai, vieversiai, musinukės. Neabejotinai įspūdingiausi paukščiai – pilkieji garniai, jūriniai ereliai ir didieji kormoranai.

Kuršių nerija UNESCO sąraše

2000 m. pabaigoje visa Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas. Šis pripažinimas – geriausias įvertinimas Kuršių nerijos teritorijoje vykdomiems kultūros paveldo, gamtos apsaugos ir infrastruktūros gerinimo darbams. Dabar Kuršių nerija savo verte prilyginama tokiems UNESCO sąraše esantiems nacionaliniams parkams kaip Iguazu (Argentina), Kakadu (Australija), Kaziranga (Indija), Tongariro (Naujoji Zelandija) ir kt.

Mėlynosios vėliavos paplūdimiai

Tarptautiniu mastu pripažinti ir Neringos paplūdimiai, kurie nuo 2002-ųjų metų (pirmiausia Nidos paplūdimiai) apdovanoti Mėlynąją vėliava – tai yra pripažinimas, kad paplūdimys atitinka aukštus aplinkosaugos ir paslaugų kokybės reikalavimus.

Švarus paplūdimių maudyklų vanduo, poilsiautojų saugumą užtikrinantys profesionalūs gelbėtojai, medicinos personalas ir pirmosios pagalbos priemonės, paplūdimiai kasdien valomi ir tvarkomi, paplūdimių infrastruktūra pritaikyta žmonėms su judėjimo negaliai, geriamo vandens fontanėliai – pagrindiniai Mėlynosios vėliavos programos bruožai. Visą tai Jūs rasite Neringos savivaldybės Mėlynosios vėliavos paplūdimiuose!

Neringos herbas

Neringos miesto herbą 1967–1968 m. sukūrė dailininkas Arūnas Tarabilda. Jame pavaizduotos Kuršių nerijos kaimelių žvejų laivų, vadinamų kurėnais, vėtrungės, kurių atsiradimas žvejų laivuose susijęs su žvejybos priežiūra ir kontrolės raida Prūsijos karalystėje XIX amžiuje.

Neringos miesto herbinis skydas padalytas į 6 juodus ir sidabrinius (baltus) laukus. Stačiakampiai laukai juose simbolizuoja Nidos, trikampiai – Preilos, rombas – Nidos Purvynės, sidabrinis laukas – Karvaičių ir kitų užpustytų kaimų, kryžius – Juodkrantės, stačiakampis – Pervalkos kaimą. Herbo skydo mėlynoje papėdėje yra sidabrinė N raidė, kuri simbolizuoja Neringos miestą.

Istorija

Krašto priešistorė

Kuršių nerijos (neria curoniensis) vardo kilmė siejama su kuršiais – vakarų baltų gentimi, kuri gyveno dabartinės Latvijos pajūryje ir toliau į pietus siekė Klaipėdos apylinkes. Žmogus atrado šią žemę tinkamą apsigyventi jau Akmens amžiuje (IV tūkstantmetis pr. Kr.). Maždaug tuo metu jūros ardomas Sembos pusiasalis išlaisvino gintaringą sluoksnį ir nuo tada šis nuostabus mineralas tapo svarbiu nerijos gyventojų buities ir puošybos elementu.

Nuo 13 a. iki pokario

Konkretesnį vaizdą apie Kuršių nerijos raidą galime susidaryti tik nuo XIII a., Vokiečių ordinui užkariavus šią teritoriją ir pradėjus istoriniuose šaltiniuose fiksuoti įvykius, susijusius su nerijos – strateginiu požiūriu svarbios teritorijos – adaptavimu. Tuo tikslu Kuršių nerijoje buvo pastatytos kelios Ordino pilys, svarbiausioji – Rasytės (Rossitten, dab. Ribačij) – pirmą kartą paminėta 1372 m. Ji stovėjo čia iki XV a. pabaigos. Jau tuomet Kuršių nerija buvo svarbi tarpinė susisiekimo grandis tarp Marienburgo ir Rygos. Komunikacinei funkcijai užtikrinti čia buvo steigiamos smuklės, o tai lėmė ir gyvenviečių kūrimąsi. Kuršių nerijos priklausomybės Ordinui laikotarpiu iki XVI a. pradžios minimi vietovardžiai, su kuriais sietinas gyvenviečių formavimasis: Šarkuva (Sarkau), Kuncai (Kunzen), Rasytė (Rossitten), Pilkopa (Pillkopen), Nida (Nidden), Karvaičiai (Karwaiten), Nagliai (Negeln), Juodkrantė (Schwarzort), Smiltynė (Sandkrug).

XVI a. pradžia – reikšmingų permainų laikas: Ordino valstybė žlugo, o jos vietoje atsirado pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė, kurios integrali dalis buvo Kuršių nerija. Reformacija atnešė į šį kraštą pagarbą gimtajai kalbai, o tai reiškia, kad nuo tada iki pat XX a. vidurio bažnyčiose skambėjo ir lietuvių kalba. Įsivyravusi liuteronybė ir sunkios būties ženklais pažymėta egzistencija formavo Kuršių nerijos žmonių dvasinį pasaulį, jų moralines nuostatas, vertinant tiesą, sunkų darbą, tvarką. Be to, XV – XVI a. sankirtoje Kuršių nerijoje apsigyveno kuršininkai, kalbėję latviškai ir iki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiausiai reprezentavę nerijos etninį savitumą. Tai buvo žvejai, skrodę Kuršmarių vandenis ypatingos konstrukcijos burinėmis valtimis – kurėnais, kurių stiebus puošė vėtrungės. Vargana egzistencija vertė kuršininkus išmokti gaudyti varnas ir vartoti jas kaip maistą bei lėmė asketišką jų būstų, aprangos stilių.

Nida – žymių žmonių pamėgta vasarvietė

XIX a. pabaigoje Nidą ėmė garsinti pamėgę čia leisti vasaras vokiečių ekspresionistai, suformavę Nidos dailininkų koloniją (Max Pechstein, Lovis Corinth, Karl Schmidt-Rottluff, Ernst Mollenhauer ir kt.), kurios „rezidencija“ tapo vienas seniausių Nidoje, 1867 m. statytas, Hermanno Blodės viešbutis. Per pusę šimtmečio, kai klestėjo dailininkų draugija, H. Blodės viešbutyje pabuvojo ne tik daugybė dailininkų, bet ir literatai Hermann Sudermann, Ernst Wiechert, Agnes Miegel, Fritz Kudnig, psichoterapeutas Sigmund Freud ir kt. Tarp garbių šio viešbučio svečių buvo ir Nobelio premijos laureatas rašytojas Thomas Mann, kuris pirmą kartą atvyko į Nidą 1929 m. rugpjūčio 24 d. ir H. Blodės viešbutyje praleido keletą įsimintinų dienų. Sužavėtas Kuršių nerijos gamtovaizdžio ir Nidos žvejų kaimelio auros, nutarė čia pasistatyti vasarnamį, kuriame praleido tris vasaras (1930 – 1932 m.) ir parašė dalį tetralogijos „Juozapas ir jo broliai“.

Kurortinis verslas, Kuršių nerijoje itin suklestėjęs XX a. pradžioje, tapo ekonomine alternatyva tradicinei žvejybai. Be to, kurortų augimas lėmė ir architektūrines inovacijas: greta senųjų žvejų namų, kuriuos puošė lėkiai ant stogų ir dominavo mėlyna spalva, augo nedidelės, dažnai mūrinės vilos, dideli viešbučiai, kurių pavadinimai rodė pagarbą vietinei etninei tradicijai („Kuršių kiemas“ – „Kurischer Hof“, „Kuršių briedis“ – „Kurischer Elch“).

Geografinė ir politinė situacija po 1923 m.

1923 m. pirmą kartą per 700 metų Kuršių nerija buvo perkirsta valstybinės sienos: atkarpa nuo Nidos iki Smiltynės tapo Lietuvos Respublikos dalimi autonominio Klaipėdos krašto sudėtyje. Tai neatnešė didelių pokyčių Kuršių nerijos žmonių gyvenime, nors dalis jų tapo Vokietijos, o dalis – Lietuvos piliečiais. Čia ir toliau klestėjo kurortinis verslas, pritraukiantis iki 10 tūkstančių poilsiautojų per sezoną. 1939 m. Lietuvai priklausiusi Kuršių nerijos dalis, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, vėl buvo prijungti prie Vokietijos, bet šis įvykis ir netgi prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas labai nesutrikdė čia įprasto kurortinio gyvenimo. Tačiau 1944 metų vasara Kuršių nerijai tapo lemtinga: artėjant frontui visi vietiniai gyventojai buvo priversti pasitraukti į Vokietijos gilumą ir dauguma jų čia nebesugrįžo. Staiga nutrūko ilgaamžė Kuršių nerijos kultūrinė tradicija, kurioje pynėsi vokiečių, kuršininkų, lietuvių kalbos ir papročiai. Istorijos ratas po 700 metų baigė brėžti vieną trajektoriją ir pradėjo riedėti visai nauja vėže, istorine atmintimi praturtindamas naująją patirtį.

Nuo pokario iki šių dienų

1944 m. artėjant frontui, dar vasarą, dauguma gyventojų bėgo į Vokietiją. Iki 1945 metų pradžios buvo pasitraukę praktiškai visi vietiniai gyventojai ir Kuršių nerija pradėta apgyvendinti civilių žmonių, daugiausiai iš Vidurio Rusijos.

Pokario laikotarpio Kuršių nerija – tai blogas susisiekimas su žemynu, blogi keliai arba jų nebuvimas, nuniokotas ir išplėštas kraštas. Iki miesto įkūrimo veikė Nidos, Preilos ir Juodkrantės apylinkės.

1961 metų lapkričio 15 dieną išleistas LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas „Dėl Nidos, Preilos, Juodkrantės vasarviečių likvidavimo ir Neringos respublikinio pavaldumo miesto sudarymo“. Pirmojo miesto vadovo rūpesčiai buvo aprūpinti Neringą elektros energija, telefono ryšio linijomis bei rekonstruoti kelią Nida – Smiltynė. Šiuo laiku padaryta pradžia Neringos kaip kurorto vystymui. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas pasienio režimui, gelbėjimo stoties steigimui.

1970 m. pradėjo veikti Vidurinė mokykla.

1973 m. pradėjo veikti Muzikos mokykla.

1976 m. įsteigtas Valstybinis miško parkas.

1991 m. LR Aukščiausiosios tarybos nutarimu įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas.

Neringos vardo atsiradimas

Legenda byloja, kad tais laikais, kai nerijos dar nebuvo, toje vietoje iš vandens kyšojusi tik salų grandinė. Vienoje iš jų gimusi mergaitė, kurią tėvai pavadinę Neringa. Ji išaugusi į milžinę ir visaip padėdavusi žmonėms, o ypač žvejams. O kartą, kai jūra ištisus metus nenurimusi, žmonės paprašė Neringos apsaugoti juos nuo siautulingų jūros bangų. Ši prisipylusi į prijuostę smėlio ėmė pilti jį tarp salų. Ir taip ji supylusi pylimą, kuris nuo jūros atskyręs ramų užutėkį. Iš dėkingumo žmonės tą smėlio pylimą pavadinę milžinės vardu – Neringa.

Sužinokite daugiau apie gyvenvietes.