Nida

Nida – Neringos administracinis centras, bei didžiausia gyvenvietė esant 45 km nuo Smiltynės. Iš vakarų pusės gyvenvietę supa Parnidžio, Urbo, Angių ir Purvynės kopos, rytuose – Kuršių marios. Nida yra viena iš reprezentacinių Lietuvos vietų, ją dažnai aplanko garbūs užsienio svečiai, daugybė turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Nidoje šiuo metu gyvena apie 1500 nuolatinių gyventojų, o kasmet čia apsilanko apie 60 tūkst. turistų. Nuo 2002 m. Nidos paplūdimys kasmet apdovanojamas Mėlynosios vėliavos sertifikatu.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Nida paminėta 1366 m. Keletą kartų persikėlusi, dabartinėje vietoje gyvenvietė atsidūrė 1730 m. Naujos perspektyvos žvejų kaimui atsivėrė 1745 m., kai pašto stotis iš Pilkupos (dab. Morskojė) buvo perkelta į Nidą, o jos savininku tapo Friedrichas Casimiras Kuwertas. Iki XIX a. pr. Nidos pašto stotį valdė kelios Kuwertų kartos, o labiausiai ją išgarsino Prūsijos karalienės Luizės nakvynė 1807 m. sausio 8-ąją pakeliui į Klaipėdą. Šis faktas buvo sumaniai panaudotas: 1829 m. pašto stočiai sudegus ir pastatą atstačius, jis pavadintas “karalienės Luizės” vardu. Užeiga, vėliau viešbutis Nidoje tokiu pavadinimu išliko ilgiau kaip šimtmetį.
1869 m. gaisras sunaikino beveik visą Nidą. Po gaisro etnografinėje Nidos zonoje susiformavo būdingas taisyklingas stačiakampis gatvių tinklas su mediniais XX a. pirmos pusės žvejų namais.
XIX a. pab. Nidą pamėgo dailininkai, Hermano Blodės viešbutyje įkūrę dailininkų koloniją. Juos į Nidą viliojo Prūsų Sacharos įvaizdis, žvejų kaimelio nuošalumas ir savitumas, ypatinga peizažo, kopų, pakrantės ir vandens šviesa. Ryškiausi dailininkų kolonijos atstovai – garsūs vokiečių ekspresionistai Lovisas Corinthas, Maxas Pechsteinas, Karlas Schmidtas – Rottlufas, nidiškiu tapęs Ernstas Mollenhaueris ir kiti. 1914 – 1918 m. Nidoje lankėsi dailininkas Pranas Domšaitis, taip pat priklausęs šiai grupei.
Po I pasaulinio karo Nida sparčiai vijosi Juodkrantės kurortą – daugėjo komforto ir poilsiautojų.
Nidos kopos traukė sklandymo meistrus. 1933 m. Nidoje įkurta sklandymo mokykla, su kuria susiję pasaulio rekordininkų Ferdinando Šulco (1927 m. nusklendė 60,2 km), Lietuvos rekordininko Alfredo Gyso (1938 m. ore išsilaikė 26 val. 30 min.) ir kitų vardai.
Po II pasaulinio karo Nida nepriminė ankstesnio klestinčio kurorto, pasiturinčių žvejų gyvenvietės. Senųjų gyventojų liko nedaug. 1945 – 1956 m. keliomis bangomis atvyko naujakuriai. Žvejyba, kaip ir anksčiau, buvo pagrindinis verslas, tik ūkininkauti pradėta nauju pagrindu – įkurtas Klaipėdos žvejų kolūkis.
1961 m. įkūrus Neringos miestą Nida tampa jo centru.
Šiuo metu Nida puiki vieta poilsiui. Gyvenvietė rymo pamaryje išsitęsusi apie du kilometrus iš pietų į šiaurę. Pietiniu galu ji siekia Parnidžio įlanką, o šiauriniu laipsniškai išnyksta Bulvikio rago smėlynuose.

Preila

Preila – trečia pagal dydį Neringos miesto gyvenvietė, esanti 39 –ame kelio Smiltynė – Nida kilometre. Pirmą kartą gyvenvietė paminėta 1843-44 metais Juodkrantės bažnyčios registre, kuomet buvo įkurta, iš užpustytų Naujųjų Naglių atsikėlusių gyventojų. Žvejų kaimelio žmonės pasirinko patogią vietą marių pakrantėje, Mažosios Preilos įlankoje, netoli 60 m aukščio Vecekrugo kopos.
Preilos vardas galėjo kilti nuo pirmojo ten gyvenusio žmogaus pavardės. Kita kilmės versija yra paremta legenda, kuri bylojo, kad neva kadaise Klaipėdoje buvo sugauti trys žiaurūs plėšikai, Švarcerys, Preilerys bei Niderys vardais. Miesto valdžios juristas nusikaltėlius nubaudė keista bausme. Kiekvieną nusikaltėlį įsakė pririšti prie medžio kamieno ir didelės audros metu šiuos paleisti į jūrą. Jūros bangos juos nunešusios į pietvakarius ties nerija. Tose vietose kur jie išsilaipino buvo įkurtos naujos gyvenvietės – Nida, Preila, Juodkrantė (Schwarzort).
Preilos gyvenvietėje vyrauja vienpusis, grupinis sodybų užstatymo pobūdis, kuris susiformavo nuo XIX a. antrosios pusės iki 1930-ųjų, 1 aukšto mediniais, pamario kaimų architektūrai būdingais pastatais, kurie orientuoti sodybose galu į marias.
XX a. I p. gyvenę žmonės daugiausia užsiiminėjo žvejyba, o kai kas vertėsi ir iš poilsio.
Po 1933 metų paskelbus Preilą vasarviete, dauguma sodybų pertvarkyta. Pastatyti atskiri ūkiniai pastatai, įrengtos pastogės, šiaudų stogai perdengti čerpėmis, pastatyta žuvų rūkyklų. Iki pat sovietmečio Preila išsaugojo ramios etnografinės žvejų gyvenvietės įvaizdį. Čia mėgo vasaroti žinomi to meto dailininkai: Erichas Heckelis, Maxas Beckmannas, Richardas Teodoras Birstegelis ir kt.
XX a. 7 – 8 deš. Preila vėl ėmė garsėti kaip kurortas.
Dabar Preiloje gyvena apie 200 žmonių. Dauguma verčiasi žvejyba, kiti dirba miškų ūkyje, poilsio versle. Preila patraukli poilsiautojams dėl ramybės, gražios gamtos. Nuo Vecekrugo kalno galima grožėtis beržynais pasipuošusiu Didžiuoju Preilos ragu, kalnapušėmis apsodintu kopagūbriu, mariomis ir jūra.

Pervalka

Pervalka – mažiausia Neringos gyvenvietė, išsidėsčiusi 34 km nuo Klaipėdos ir 15 km nuo Nidos. Joje nuolat gyvena apie 40 žmonių, o šurmulys čia, kaip ir kitose nerijos gyvenvietėse, – sezoninis reiškinys.
Pervalkos pavadinimas gali būti siejamas su žvejų verslo specifika – valčių pervilkimu. Gyvenvietė įsikūrė 1844 metais: čia persikėlė užpustytų Naujųjų Naglių žmonės. 1871 metais vienuolikoje namų gyveno 59 žmonės, svarbiausias jų verslas buvo žvejyba. 1880 – 1881 metais dėl smėlio grėsmės žvejų kaimelis persikėlė 1,5 km į šiaurę, kur yra ir dabar.
XX a. pr. Pervalkoje pagausėjo gyventojų (1905 m. – 110 žmonių), atidaryta vienklasė mokykla. Nendrėmis dengti žvejų nameliai stovėjo galu į marias, kiekviena sodyba turėjo marių pakrantės ruožą valtims laikyti. Šiaurinėje gyvenvietės dalyje pastatai buvo arčiau kelio, o pietiniame gale – arčiau marių kranto. Atokiau į šiaurę nuo gyvenvietės, ties Žirgų ragu, Kuršių marių sutvirtintoje saloje 1900 m. pastatytas švyturys
1933 metais kaimelis įgijo kurortinės vietovės statusą, atsirado naujų pastatų, senieji papuošti medžio raižiniais, lėkiais, įrengtas žvejų uostelis, atsidarė krautuvėlė.
Po II pasaulinio karo senųjų pervalkiškių beveik neliko, gyvenvietė merdėjo. Pervalkos kurortas ėmė formuotis 7 deš. pabaigoje.
Dabar Pervalka vilioja trokštančius ramybės, nuošalumo, nes čia pat miškas, kopos.

Juodkrantė

Juodkrantė prasideda 18-ame kelio Smiltynė-Nida kilometre. Tai vienintelė Neringos gyvenvietė, kurią kerta pagrindinis kelias. Be to, ji įsikūrusi arčiausiai jūros (1,5 km). Kelias prie jūros eina per sengirę – šimtamečiai medžiai auga ant aukštų parabolinių kopų, tarp kurių atsiveria gilūs slėniai.
Juodkrantės vardas Schwarzort pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1429 m. Tačiau nėra tikrai žinoma, ar minima gyvenvietė – gal tokią asociaciją sukėlė pamatytas kraštovaizdis: žvelgiant iš tolimesnės perspektyvos, pvz. iš laivo, tankiai medžiais apaugusi vietovė ir galėjo būti pavadinta „juoda vieta“.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog XVI a. vid. Juodkrantės kaimas buvo įsikūręs jūros pusėje, 2,5 km į šiaurę nuo dabartinės Juodkrantės. XV ir XVI a. sandūroje tai buvo didžiausias šiaurinės Kuršių nerijos dalies kaimas. Senosios (Pajūrio) Juodkrantės 13 sodybų kaimą 1599 – 1600 m. užpustė smėlis. Gyvenvietė XVII a. pr. persikėlė į dabartinę vietą. Naujosios (Pamario) Juodkrantės gyvenvietės centrinei daliai (vad. Kurortine gyvenviete) pradžią davė smuklė, kuri buvo atidaryta 1673 m. Aplink ją savo namus ėmė statyti žvejai. 1697 m. smuklė kartu su jai priklausiusiomis sodybomis buvo privilegijuota Kulmo teisėmis. 1744 m. Juodkrantėje įsteigta pradinė mokykla. Į pietinę dab. gyvenvietės dalį persikėlė dalis gyventojų iš smėlio užpustyto XVIII a. pabaigoje Karvaičių kaimo.
XIXa. antroje pusėje gyvenvietės raidą nulėmė kurorto plėtra bei gintaro gavybos kompanijos „W. Stantien & M. Becker“ veikla 1860 – 1890 m. Kompanija iškasė bei įsirengė žemsemių uostą (Gintaro įlanką), iškasamu gruntu užpylė plaunamos pakrantės ruožą, finansavo garlaivių krantinės statybą, padovanojo vargonus naujai Juodkrantės bažnyčiai. Centrinės Juodkrantės dalyje iškilo puošnus kompanijos administracinis pastatas. Daliai gyventojų gintaro rūšiavimas, darbas žemsemėse teikė papildomas pajamas. Kompanija pastatė medinius barakus samdomiems darbininkams iš žemyno. Čia dirbo daugiausia lietuvininkai.
Prie Juodkrantės iškilimo daug prisidėjo Stellmacherių šeima. Eduardas Stellmacheris, apsisprendęs įsigyti Juodkrantės smuklę, ją pritaikyti poilsiautojams, vėliau paversti dideliu moderniu viešbučiu, davė lemiamą postūmį kurortui atsirasti. Jo sūnus Louisas tęsė šią tradiciją, plėtodamas viešbučių verslą, prisidėdamas prie kurorto infrastruktūros plėtros – ilgą laiką jis buvo kurorto valdybos komisaras. Stellmacherių šeima dovanojo žemę, kurioje buvo pastatyta „Luizės maudyklės“.
Juodkrantė XX a. I p. buvo populiarus Baltijos pajūrio kurortas: veikė 5 viešbučiai, buvo 20 vilų bei pensionų, poilsiautojai apsistodavo ir jaukiuose žvejų nameliuose. Po 1923 m., Juodkrantei formaliai tapus Lietuvos kurortu, nepakito nei jos kasdienis gyvenimas, nei vasarotojų kontingentas iš Klaipėdos, Karaliaučiaus, Tilžės. Tai buvo gana prabangus kurortas.
II pasauliniam karui pasibaigus, Juodkrantė išgyveno visas šiam kraštui tekusias negandas: senųjų gyventojų beveik neliko, o naujakuriams buvo nelengva pritapti. Vėliau, jau 7-ame dešimtmetyje, pamažu atgyjant miestelio kurortinei dvasiai, atsirado ir daugiau darbo vietų paslaugų srityje. Tuomet imta rekonstruoti senus viešbučius bei statyti naujus pastatus – stambių gamyklų ir įvairių žinybų poilsio namus.

Alksnynės viensėdis

Alksnynės viensėdyje gyvena kelios šeimos. Seniau šioje vietoje buvo Kuršių marių įlanka. Gilinant vagą laivams plaukioti, ši įlanka buvo užpilta iškastu gruntu. XIX a. pab. apželdinant kopas, pastatyta kopų prižiūrėtojo sodyba, kuri ir buvo pavadinta Alksnyno vardu. Čia yra įsikūręs Alksnynės kontrolinis postas, kuriame yra renkama vietinė rinkliava už įvažiavimą į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, administruojamą Neringos savivaldybės. Maždaug už 500 m nuo Alksnynės, kairėje kelio pusėje, pamatysite paminklą, skirtą žuvusiems 1945 m. sausio pabaigoje Sovietų armijos kariams. 3 km nuo Alksnynės, dešinėje kelio pusėje, kur miškas šiek tiek nutolsta nuo kelio, dar šiandien žymūs žole apaugę pastatų pamatai. Čia buvusiame namelyje nuo seno gyveno pašto kelio prižiūrėtojas. Šioje vietoje po prūsų ir prancūzų (1870 – 1871 m.) karo buvo pastatyti mediniai barakai, kuriuose apgyvendinti karo belaisviai, dirbę šių apylinkių palvės ir prieškopių apsodinimo darbus. Vėliau, kai belaisviai buvo paleisti, čia apgyvendino kopų želdinimo darbus dirbusias moteris. Vietos gyventojai pamario palvės klonį pavadino Meilės kloniu, o netoli jos buvusią kopą – Meilės kopos vardu.

Sužinokite daugiau apie faktus ir istoriją.