Kovo 11-ajai skirta Lietuvos spaudos fotografų klubo paroda „Nepriklausomybės kelias“

1989 m. rugpjūčio 23-oji.

Tą dieną pasaulis išvydo nedažnai regėtą, o gal visai neregėtą akciją. Lygiai 19 valandą trijose Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – penkiolikai minučių susikabino rankomis 2 milijonai žmonių. Pasaulyje būta ir kur kas masiškesnių renginių, ypač Indijoje, Kinijoje ir islamo šalyse. Bet juk Baltijos šalyse iš viso gyvena tik apie 8 milijonus žmonių, vadinasi, kas ketvirtas buvo akcijos dalyvis. Tačiau didžiausias skirtumas buvo tas, kad žmonės rankomis susikabino į gyvą nenutrūkstamą grandinę, kuri tęsėsi 650 kilometrų (galima palyginti: tokio ilgio yra oficiali Prancūzijos ir Ispanijos siena) kelyje, jungiančiame Baltijos šalių sostines Vilnių, Rygą ir Taliną. O tai reiškia, kad akcija vyko ne prie namų, ne vien gimtajame mieste  ir akcijos dalyviui reikėjo vykti keliasdešimt ar kelis šimtus kilometrų. Tai buvo tarsi referendumas, primenantis tiesioginę demokratiją  antikinės Graikijos polyje. Negana to, jame dalyvavo ne tik suaugusieji, bet  ir vaikai, todėl tai buvo daugiau nei referendumas ar tiesioginė demokratija. Ši akcija įėjo į istoriją Baltijos kelio vardu.

Baltijos kelias buvo suorganizuotas 50-osioms Hitlerio ir Stalino pakto, padalijusio Europą įtakos zonomis ir nulėmusio Baltijos šalių sovietinę okupaciją 1940 m. metinėms paminėti. Taiki Baltijos kelio demonstracija iš tikrųjų atkreipė viso pasaulio dėmesį į trijų Baltijos šalių ryžtą atkurti savo  valstybes, o SSRS nebegalėjo pasaulyje nuslėpti fakto, kad Lietuva, Latvija, Estija nori būti laisvos.

Ji įrodė, kad trijų valstybių nepriklausomybės siekė ne vien nacionaliniai judėjimai, bet visos minėtos tautos, kad visos trys tautos ir joms vadovaujantys judėjimai pasirinko neprievartinį, teisinį, parlamentinį išsivadavimo kelią. Įspūdinga Baltijos šalių gyventojų grandinė, plintanti tarptautinė parama ir istorinės tiesos atskleidimas privertė SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą 1989 m. gruodį pripažinti, kad 1939 m. nacistinės Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos  slapti susitarimai neturi juridinės galios. Slaptųjų protokolų pasmerkimas padidino Estijos, Latvijos ir Lietuvos galimybę atkurti nepriklausomybę, paskatino demokratinių procesų plėtrą Rytų Europos šalyse bei pačioje Sovietų Sąjungoje ir privedė prie šalių nepriklausomybės. Anksčiau ją paskelbė, praėjus pusmečiui po  Baltijos kelio, būtent Lietuva- 1990-ųjų kovo 11-ąją.

Šis trijų Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo procesas šiandien vadinamas Dainuojančia revoliucija, kuri į pasaulio istoriją įsirašė kaip vadinamojo Tautų pavasario ar 1989-ųjų  revoliucijų  komunistinio Rytų bloko valstybėse dalis, o Dainuojančios revoliucijos kulminacija būtent ir buvo Baltijos kelias, tapęs tokių įvykių kaip 1989 m. vasario 6 d. prasidėjusios Apskritojo stalo derybos Lenkijoje ar Berlyno sienos griuvimas 1989 m. lapkričio 9 d. grandinės dalimi.

Įvertinus Baltijos kelio reikšmę Baltijos šalių istorijai ir įtaką pasaulio visuomenė raidai, šią unikalią akciją liudijantys dokumentai, pavadinti „Baltijos kelias: žmonių grandinė, sujungusi tris valstybes laisvės vardan“ (The Baltic Way – Human Chain Linking Three States in Their Drive for Freedom). 2009 m. liepos 30 d. vykusiame UNESCO Tarptautinio patariamojo komiteto posėdyje Bridžtaune (Barbadosas) buvo įtraukti į tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“ (International Memory of the World Register).

Ir pabaigoje: būtent rugpjūčio 23-ioji, praėjus 70-iai metų nuo Hitlerio ir Stalino pakto pasirašymo, Europos Parlamento 2009-aisiais buvo paskelbta Europos stalinizmo ir nacizmo aukų diena.

Parengta pagal Prof. Dr. Alfredo Bumblausko straipsnį „Baltijos keliui- 25-eri“, publikuotame „Tai Lietuva. Lietuvos spaudos fotografija 2014“, p. 178-180.