Nidą sergsti dvi aukštomis pušimis apaugusios kopos. Viena jų – Urbo kalnas. Kalno pavadinimas kilęs iš žodžio „urbti“, t. y. gręžti duobeles medžių sodinimui.

Šiaurinėje Parnidžio kopos papėdėje yra tylos slėnis – rami vieta, apsupta kitų kopų. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui paminėti 1991 m. slėnio pradžioje buvo pastatytas pakelės stulpas.

Užkopę ant Parnidžio kopos, stūksančios Nidos gyvenvietės pietinėje pusėje, apsilankysite baltųjų kopų buveinėje. Tai vienintelė vieta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi pustomų kopų grandinė.

Tai plačiausia Kuršių nerijos pusiasalio vieta, siekianti 3,8 km. Manoma, kad rago ir šalimais esančios įlankos pavadinimas kilo nuo kuršiškos pavardės Bulvikis.

Žmonių rankomis per kalvas nutiestas žalias kalnapušių kilimas visu savo grožiu atsiskleidžia nuo Senosios smuklės kalno (kuršiškai Vecekrugo), esančio tarp Preilos ir Nidos, Karvaičių kraštovaizdžio draustinyje.

Į pietus ir šiaurę driekiasi Didysis Kuršių nerijos kopagūbris, nutrūkstantis tik ties plačiausiomis nerijos vietomis – Bulvikio ir Birštvyno ragu, kur kopos buvo nupustytos toli į marias.

Karvaičių kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje, tarp Preilos ir Pervalkos, stūksantis Karvaičių kalnas (apie 59,4 m. ) saugo vieną tragiškiausią Kuršių nerijos kaimų užpustymo istoriją.

Tik išvažiavus iš Juodkrantės Nidos link, dar nepakilus į statųjį Avino kalną, sengirėje yra kitas – Garnių kalnas, vardą gavęs nuo netoliese įsikūrusios pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos.

Nuo seno ant Raganų kalno, anksčiau vadinto Jono, Ievos kalnu, buvo švenčiamos Joninės. Šiuo metu vaikščiodami kalno taku galite pamatyti unikalią ekspoziciją po atviru dangumi.