Rasų šventė arba Kupolinės, Joninės – ypatingai laukiama vidurvasario šventė. Birželio 23 d. ją praleisti Neringoje jau 25-ąjį kartą kviečia tarptautinis folkloro festivalis „Tek saulužė ant maračių“. Kupoliavimas ir vainikų pynimas, dainos ir šokiai, laužai ir vainikų plukdymas – tik dalis magiškų Joninių nakties tradicijų, atkeliavusių iš senųjų laikų.

Nuo seno tikima, jog žolynai šią naktį turi daugiausia gyvybinės jėgos, o vaistažolės – gydomųjų savybių. Švenčių išvakarėse merginos eidavo rinkti žolynų – kupoliauti. Todėl kai kur šventė buvo vadinama Kupolėmis.

Pasak Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ folkloro ansamblio „Giedružė“ vadovės Audronės Buržinskienės, rasa senojoje mūsų kultūroje – esminė gyvybės apraiška: „Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Manyta, jog rasa prieš saulei patekant turi nepaprastų gydomųjų galių: nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas tampa skaistesnis.“

Rasa, be abejonės, ir vainikų pynimo šventė. Apeiginius vainikus iš kupolių nuo seno pinasi merginos ir jais dabinasi galvas, puošia namus. Ąžuolo vainikais puošiami vyrai. Iki šiol Nidoje švenčiant Jonines vainikai plukdomi Kuršių mariose – pritaisomos žvakelės ir leidžiama vandenin. Vainikai, kaip ir kupolė – vieni svarbiausių Rasos šventės simbolių.

„Vainikas, būdamas apskritimo formos, laikomas saulės ženklu. Saulei leidžiantis jis turi būti pinamas iš septynių arba devynių žolių. Kad Joninių vainikai įgautų ypatingą maginę prasmę, įspėtų ateitį, jie pinami ypatingu būdu: nepratariant nė žodžio, be siūlo, iš tam tikrų gėlių rūšių, spalvų skaičiaus.

„Burdamos ateitį, vainikus merginos mesdavo į medį: kiek kartų nukrenta, tiek metų netekės. Jei vainikas lieka medyje, tais pačiais metais ištekės“, – pasakoja A. Buržinskienė.

Pamaryje žvejai iškilmingai švęsdavo Jonines, o į šventę kviesdavosi visus kaimynus, nežiūrint – žvejai jie ar ne. Nuo seno buvo kraunami ir kūrenami dideli laužai. Žvejai Joninių naktį mėgdavo vieni iš kitų vogti senas, jau nebenaudojamas valtis. Jas užnešdavo ant kalno ir uždegdavo. Statines, pripildytas dervos, uždegdavo ir paleisdavo į vandenį.

Kai kurie žvejai prie savo namų kurdavo laužus ir degindavo senus tinklus. Ant aukšto stiebo iškeldavo smaluotas bačkas ir jas, nusileidus saulei, uždegdavo. Buvo tikima, jog taip sudegs raganos, piktosios dvasios.