Liepos 7 d. 21 val.
„Menų zonoje“ Nidoje (Naglių g. 18, Neringa)
Autorius gyvena Klaipėdoje ir dirba fotografijos mokytoju Klaipėdos technologijų mokymo centre, bei Klaipėdos Karalienės Luizės Jaunimo Centre. Parodoje jis pristato naujausias savo fotografijas, kuriose nagrinėjama nuolatinės kaitos toje pačioje vietoje ir tarp tų pačių žmonių tema. Paroda veiks iki liepos 16 d. Organizatorius –Menų Zona Nida, partneris – Klaipėdos technologijų mokymo centras.
Parodoje gilinamasi į miesto kaip simbolinės upės temą. Klaipėdos gyvenimas prilyginamas vienintelės per jį tekančios Danės upės tėkmei, jos ritmui. O jis apima aktualiausius nūdienės būties virsmus – kasdienius ir įprastus pulsavimus, vis dar pilną netikėtumų ir staigių posūkių postpandeminį laiką ir įtampos bei nerimo prisipildžiusią erdvę dėl karo Ukrainoje. Visa tai – ne tik labai arti, tai jaučiama nuolat, šalia, persipina su kiekvienu iš mūsų gyvenimais, kiekviena diena ir kiekviena akimirka. Matome, kad per gana trumpą laiką išryškėjo miesto ir gyvenimo skirtumai, griuvo viltys, subyrėjo senos ir išdygo naujos sienos ne tik mieste, bet ir tarp žmonių. Akivaizdu, kad tik miesto vaga išliko ta pati, bet srovė dalinasi ir teka jau skirtingomis kryptimis. Kita vertus, šių skirtingų upės srovių sustabdyti neįmanoma, kaip neįmanoma sustabdyti ar grąžinti laiko. Norint pasiekti kitą krantą turime šokti į vandenį arba tiesti tiltus. Pasirinkimas ne toks ir didelis, abiem atvejais grasinantis nesėkme, bet jis priklauso nuo mūsų.
Autoriaus fotografijose kalbama ne tik apie skirtingai suvokiamą, bet ir skirtingai matomą laiką. Kažkuria dalimi apie praeitį, daugiausia apie dabartį ir vos apčiuopiamai – apie ateitį. Laiką, kurio laukiama vėliau, tikintis, kad realybė vis tik užleis savo pozicijas regėtoms pozityvioms vizijoms ar gražiems sapnams. Nesvarbu, kad laiko upė plauna tuos pačius krantus, bet jos tėkmė nuolat skaldoma skirtingų srovių, kartais gana radikaliai keičiančių savo kryptį. Ir tas procesas kol kas nesibaigiantis. Autoriaus fotografijose ir apie tai, kad šviesa ir tamsa formuoja ne tik materiją, ne tik tai, kas apčiuopiama. Gal net svarbesni tos materijos metami šešėliai. O pastarųjų gylis priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų suvokimo. Vizualiniai įtrūkiai, plyšiai tarp atskirų realybės fragmentų kaip ir spengiančios pauzės apmąstymuose – kol kas neišvengiami. Deja, pro juos sunkiasi patys nemaloniausi potyriai, dažniausiai įvardijami tais žodžiais, kurie atneša nepageidautinas patirtis. Tai – nerimas ir baimė.
Pagrindinė autoriaus žinutė – pasaulio dualumas, kaita ir nekaita, vykstanti vienu metu. Kai gilinantis į realybę tam tikrais aspektais pokyčiai yra akivaizdūs ir nepaneigtini. Tačiau žvelgiant kitu rakursu, atrodo, kad viskas – pastatai, gatvės, net žmonės stovi tose pačiose vietose, nepajudinamai jau kelis dešimtmečius ar net šimtmečius. Ir būtent tada pradedi abejoti tuo, ką matai, ką jauti ir ar esi pajėgus tai suvokti.
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė
Gediminas Juška (g. 1974 m., Vilniuje) fotografija susidomėjo dar vaikystėje, tačiau rimčiau fotografuoti pradėjo nuo 2012 m. Iš pradžių fotografijos mokėsi Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje. Šiuo metu fotografijos studijas tęsia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Nuo 2022 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, suteiktas meno kūrėjo statusas. Parodas rengia nuo 2022 m. Gyvena Klaipėdoje ir fotografijos mokytoju dirba Klaipėdos technologijų mokymo centre, bei Klaipėdos Karalienės Luizės Jaunimo Centre.
Galerijos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais 11–19 val., šeštadieniais 10–17 val.