Karvaičių kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje, tarp Preilos ir Pervalkos, stūksantis Karvaičių kalnas (apie 59,4 m. ) saugo vieną tragiškiausią Kuršių nerijos kaimų užpustymo istoriją. Iki 1797 m. kalno vietoje buvo Karvaičių kaimas, kurio gyventojai traukdamiesi nuo smėlio pustymo, net kelis kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Tačiau ir naujoji vieta Karvaičių įlankos pakrantėje jų neišgelbėjo. Po ilgos ir nesėkmingos kovos su smėliu, po to, kai buvo užpustyta Karvaičių bažnyčia, žmonės paliko kaimą. Dalis jų persikėlė į Juodkrantės pietinį pakraštį, dalis į Nidą ir Naglius (Agilą).
Užpustytas Karvaičių kaimas – tai vieno žymiausių XIXa. pradžios tautosakininko ir poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos (1776-1840 m.) gimtinė. Jis pirmasis 1818 m. išleido K.Donelaičio „Metus“, vėliau – pasakėčias, 1825 m. paskelbė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos“, vadovavo Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminarui.
LT 
EN 
RU 
DE