Liepos 14 d., 18 val. Nidoje Mizgirių gintaro galerijoje – muziejuje atidaroma paroda „Būtis“.

Sustojimas per pirmąjį karantiną dėl koronaviruso pandemijos įkvėpė keturių menininkų parodą. Juvelyrė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, videografijos menininkas Martynas Gintalas, džiazo dainininkė bei muzikos terapeutė Laura Budreckytė ir džiazo kontrabosininkas Vytis Nivinskas parodoje vedžioja kinivarpų takais.

„Per pirmąjį karantiną miško glūdumoje aptikau senos sodybos pamatus, – pasakoja parodos sumanytoja juvelyrė E. Čėjauskaitė-Gintalė. – Radau kinivarpų sugriaužtą obels šaką. Vabzdžių takai priminė šamanų raštą. Smulkūs volelio formos vabalai, it įgudę graveriai, vaikšto savo takais ir taip sukuria savo ornamentiką. Mano akimis, jie tikri menininkai. Vabzdžių palikti ženklai prilygsta iškiliajai spaudai, todėl jie pelnytai vadinami tipografais. Apžiūrinėjant išgraužtus jų takus, aplankė mintis apie atskirą kiekvieno kelią. Suvokiau, kad žmonių gyvenimas ir buitis šioje sodyboje seniai sustojo, liko tik ženklai. Taip ir mes paliekame savo ženklus… Susidūręs su kinivarpomis dažnas susimąsto apie kūrybišką jų prigimtį. Prisilietus prie šio meno teliko jį išsaugoti. Taip kilo noras atkartoti autentiškus vabzdžių ornamentus.“

Padidinti žievėgraužio tipografo dantiraščiai atgimė ant plonyčio, perregimo balto audinio. Iškiliuosius kinivarpų išgriaužtus takelius E. Čėjauskaitė-Gintalė sluoksniais išsiuvinėjo paklusdama vabzdžių ritmui.

Lengvi audiniai sluoksniais peršviečia vienas kitą, atitolina ir išryškina kinivarpų grafiką. Ant paskutinio audinio išsiuvinėti žodžiai „buitis“, „būtis“, „kūrėjas“, „kenkėjas“, „žmogus“. Kur ne kur blyksteli plonyčiai sidabro skraidūnai.

Žievėgraužių tuneliai, palikti obels šakoje, atkartoti ir E. Čėjauskaitės-Gintalės kinetiniuose objektuose. Ore siūbuojančius metalinių vabzdžių takus papildo gintaro lašai. „Kaip ir gyvenime, svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Todėl dažnai kyla klausimas, ar esu kūrėja, ar kenkėja“, – teigia juvelyrė.

Kinivirpos, kremtančios vienintelę medžiagą, medį, nė nesvajojo, kad jų ornamentai gali atsirasti ant surūdijusio metalo ir sidabro objektų plankečių bei buityje panaudotos gumos priemonių.

M. Gintalas bando laiką išreikšti per videografiją ir įtraukti kiekvieną parodos dalyvį. „Kaip grafiškai pavaizduoti laiką? – klausia M. Gintalas. – Šiandien, vakar, prieš savaitę, pusmetį, kelerius ar milijonus metų. Kaip šie laikai „kalba“ tarpusavyje? Kokius laiko pojūčius sukelia gamtos vaizdiniai? Reliatyvumo teorija teigia: laikas negali būti atskirtas nuo trimatės erdvės, jis priklauso nuo objekto judėjimo greičio ir gravitacijos laukų stiprumo. Šioje parodoje laiką paverčiu į žaidimus su erdve, masteliu, realiuoju laiku. Mano objektų viduje – didžiulė erdvė arba vartai, kviečiantys pakeliauti ten, kur esame, neseniai buvome arba dar būsime.“

Parodoje nuolatos skamba muzikantų dueto L. Budreckytės ir V. Nivinsko sukurtas garso takelis.

„Balsas man yra labai artima saviraiškos ir kūrybos priemonė, juo komunikuoju su aplinka, – teigia L. Budreckytė. – Kuriant keturiese mane įkvėpė kitų atrastas meistriškas kinivarpų žygių žemėlapis sename medyje, vingiuojantis it balsas archajiškose giesmėse arba laisvose improvizacijose.“

Džiazo muzikantas V. Nivinskas sako siekęs, kad kontrabosas lyg gyvas medžio gabalas skleistųsi įvairiausiais garsais, tarsi maži kenkėjai siauruose mediniuose labirintuose, o jis pats savo pirštais retransliuotų tai parodos lankytojams.

Kiekvieną vakarą parodos „Būtis“ ekspoziciją praplės naujai gimstanti muzikos improvizacija kinivarpų tema.

Daugiau informacijos kreiptis į Eglę Čėjauskaitę-Gintalę, 8 6 10 24 307.