Vieta: šiaurinė Juodkrantės gyvenvietės dalis, Neringa

Gintaro įlanka vadinama nedidelė, idiliška marių įlankėlė šiaurinėje Juodkrantės dalyje. Mūsų laikais šioje vietoje kiekvieną birželį vyksta nendrinių skulptūrų simpoziumas. Skulptūros visą vasarą džiugina akį, o per rudens lygiadienio šventę būna sudeginamos.

1855 m. prie Juodkrantės laivybos reikmėms gilinant Kuršių marių dugną, darbininkai dumble aptiko gintarų. Šiuo atradimu netrukus susidomėjo verslininkai. Pirmas iš marių dugno organizuotai kasti purvą ir ieškoti šių vertingų mineralų ėmėsi buvęs malūnininkas, laivų savininkas, vėliau Klaipėdos smuklininkas Vilhelmas Stantynas. Kai prie jo prisijungė pirkliai iš Dancigo, buvo sukurta bendrovė „V. Stantien and M. Becker“. Jai į pagalbą atėjo valdžia, gilinusi laivų plaukiojimo vagą tarp Klaipėdos ir kranto, sykiu norėjusi iš gintarų paieškos darbų gauti naudos sau. Suvienijus jėgas, bendrovė ėmė turtėti.

Bendrovei reikėjo pigios darbo jėgos, tad kasti gintarus ji skatino ir Juodkrantės gyventojus. Didėjant apimtims, į šiaurę nuo Juodkrantės buvo pastatyti erdvūs barakai, atidaryta laivų remonto dirbtuvė, įrengta uosto krantinė, dirbtuvės narų aprangai gaminti. Juodkrantė pamažu tapo industriniu miesteliu.

Gintarai būdavo kasami tik vasarą – apie 30 savaičių per metus trimis pamainomis. Pakelti iš marių dugno gintarai turėjo būti išvalyti, atskirti nuo priemaišų. Nuo 1860 iki 1890 m. per metus buvo iškasama apie 75 tūkst. kg gintarų. Jų gavybai ėmus mažėti, 1890 m. kasimo darbų sutartis nebeatnaujinta, todėl ši pramoninė veikla Juodkrantėje buvo nutraukta.

Kasant įlankos uostą, marių dugne buvo rasti vidurinio neolito, žalvario amžių gintaro dirbiniai, kurie vėliau pradėti vadinti Juodkrantės gintaro lobiu. Už išsaugotą kolekciją labiausiai reikėtų dėkoti „V. Stantien and M. Becker“ įmonės patarėjui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui Richardui Klebsui, aprašiusiam ją knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“ (lobis neretai vadinamas ir jo vardu). Kolekcija buvo eksponuojama įvairių šalių miestuose, todėl tapo žinoma visame pasaulyje.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Juodkrantės lobio liko tik penki radiniai: trys žmonių figūrėlės, falo formos kabutis ir dvigubas ornamentuotas skridinys. Kartu su kitais išlikusiais lobio eksponatais jie saugomi Giotingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje. Remdamasi R. Klebso knygos aprašymais ir piešiniais, dailininkė Bronė Kunkulienė pagamino du komplektus gintaro muliažų, kurie dabar eksponuojami Palangos gintaro muziejuje ir Mizgirių gintaro galerijoje Nidoje.